Tadas Grabliauskas: Ar vėl teks grįžti prie pigaus „Made in China“?

kinija

Kinijos augimas šiuo metu gali būti prilygintas mului, pumpuojančiam steroidus. Tačiau ar kas pagalvoja, jog visa Olimpinė viršūnė gali griūti dėl:

  • Išteklių trūkumo;
  • Aukšto infliacijos lygio;
  • Nekilnojamo turto burbulo augimo;
  • Ryškaus skirtumo tarp turtuolių ir vargšų;
  • Dirbtinai aukšto ženminbi juanio pririšimo prie JAV dolerio;

Penki kriterijai, verčiantys neramiai miegoti naktimis valstybei, kuri pretenduoja į pirmaujančias gretas ekonomikoje, yra išties daug. Nepaisant visko, tai nėra pabaiga. Horizonte pasirodė naujas pavojus – ir tai vienintelis dalykas, kuris tik pats save gali kontroliuoti – siaučiantis įmonių sukčiavimo bumas.

Atkreipkit dėmesį, kad nėra nepaminėta, jog tokios aferos vyksta šiuo metu masiškai, tačiau augantis nerimas ir nepasitikėjimas Jungtinėse Valstijose tvyro ir kinų tarpe.

Viskas prasidėjo prieš metus kartu su IPO pranešimu “atvirkštinis perėmimas”, t. y. kada akcinė bendrovė įsigyja privačias bendroves, siekdamos sumažinti pastarųjų ilgą biurokratinį kelią. Tame sąraše buvo kompanijų, kaip RINO International (RINO), China Media Express (CCME) ir China Agritech (CAGC), kurių rinkos vertė sieke per 500 mln. JAV dolerių. Nepaisant to, jos buvo patrauktos atsakomybėn dėl sukčiavimo, vykdant neaiškius akcijų pardavimus. Nepateikus tikslių paaiškinimų, kompanijos galėjo didžiuotis, matydamos savo vardus rausvuose puslapiuose.

Žinoma, šiuo atveju žinios buvo šokiruojančios ir dažnas stebėtojas galėjo pamanyti, jog problema buvo išsklaidyta šiame rinkos sektoriuje – mažos kompanijos, turinčios reikalų su mažom audito kompanijomis ir tvarkančiomis reikalus su mažai kam žinomais bankais. Tokie veiksmai nebuvo nepastebėti NYSE bei NASDAQ biržų, taip pat SET ir PCAOB. Gerai tai, jog čia būta tik mažųjų kompanijų atstovės.

Kita situacija su Longtop Financial (LFT) – finansų programinės įrangos milžino, kurio akcijų kotiravimas NYSE biržoje, šiuo metu yra suspenduotas. Ši kompanija kur kas didesnė nei tos, kurios buvo naudojamas “atvirkštinio sujungimo” metu. Jos akcijų vertė siekė 2 mlrd. JAV dolerių. Į viešumą ji buvo iškelta tradiciškai, kartu su Goldman Sachs (GS). Kaltininkas viso to buvo Deloitte, “Big Four” auditorius, kuris tikrino šią bendrovę. Pasekmės buvo tokios, jog pagrindinis finansininkas po šių įvykių atsistatydino ir bus galima matyti stulbinamus akcijų kainų kritimus, kai bus leista kompanijai vėl kotiruoti savais aktyvais.

Prieš kelias dienas Pagrindinės Drausmės Komisija iš Kinijos Komunistų partijos paskelbė, jog pradėta kova su korupcija kelioms Kinijos telekomunikacijų kompanijoms: China Telecom (CHA), China Mobile (CHL) ir China Unicom (CHU).

Taip pat auditoriai pasisakė apie būtinybę “pravalyti” bent 17 valstybinių įmonių, kurios taip pat įtariamos didelio mąsto sukčiavimais.

Prisiminkime, prieš kelis metus Indija turėjo aukšto lygio sukčiavimo atvejį su gerai žinoma Satyam Computer kompanija. Buvo iš tiesų didelis įvykis, tačiau greitai pamirštas, kai pradėjo reikštis pirmieji ekonomikos atsigavimo požymiai ir investuotojų noras vėl išaugo kaupti kapitalą, investuojant į šį regioną.

Iki šiol Kinijai pavyko išvengti didesnių proveržių, kurie kildavo dėl įmonių sukčiavimų. Jie buvo vertinami, kaip pernelyg mažos rizikos ar nesistematiški. Ir visgi pasibaigus dienai, makroekonominis šalies augimo grafikas neleisdavo investuotojams pažvelgti giliau į esamą situaciją. Tai veikė, kaip hipnozė.

Mes vis dar esame toli nuo fakto, kad sukčiavimas įleido šaknis tarp didelių bei mažų Kinijos bendrovių.  Vienas dalykas yra labai keista, kad visa tai buvo pripažinta tik tuomet, kada laužas virto tikru gaisru.

Dalis Kinijos problemų yra nesubrendusi įmonių valdymo sistema.  Kinijos darbuotojų atsidavimas direktoriams, skirtingai nei tai yra Amerikos sektoriuose,  remiasi tik besąlygiška pagarba. Turi būt išmokstama užtikrinti tik pačių geriausių patarėjų komandą, kurie suprastų pramonės struktūras, mokėtų elgtis su finansais ir tarti tvirta žodį viršininkams.

Tačiau ši išeitis nėra pakankama sušvelninti problemos. Amerikoje taip pat yra panašių atvejų, bet tai neišprovokuoja pasaulinio mąsto nepasitikėjimo taip dažnai. Kas tikrai kelia rūpestį – mažas pasitikėjimas auditoriais.

Delloitte buvo ta kompanija, auditavusi Logtop ir China MediaExpress. Jiems taip pat buvo pavesta atlikti tyrimą ir su Duoyuan Printing (DVP), kita į sukčiavimą įsivėlusia įmone. Kaip kas nors galės pasitikėti Delloitte paslaugomis, audituojant Kinijos kompanijas ateityje po tokių fiasko?

Žinoma, jog PCAOB neturi jokios jurisdikcijos eiti ir tikrinti Kinijos kompanijų. Amerikos auditų firmos yra užsakomos kinų, tikrinant tik vietos klientams skirtą paslaugų tiekimą.  Kokybės kontrolė, matyt, buvo taip pat prasta. Faktas tik vienas – “Big Four” naudojo griežtesnius standartus.

Kaip bebūtų, Kinijos vyriausybė negali leisti “Big Four” ar jų pačių kompanijoms stebėti įmonių valdymo ir finansinės kontrolės, kuri prilygsta Amerikos “užmerktos akys” būdui. Jei pasireikštų krizės protrūkis, kiltų tarptautinis investuotojų sąmyšis, Kinijos kompanijomis būtų pradėta nepasitikėti, būtų pakenkta patiems finansiniams interesams, smuktų Kinijos reputacija.  Jie turėtų remtis Tarptautinės Finansų Atskaitomybės Standartų politika, siekiant nuraminti esamus Kinijos investuotojus. Taip pat turėtų priimti griežtus įmonių valdymo standartus.

Iki dabar, Kinijos vyriausybė turėjo kitą tiesioginį uždavinį, kaip spustelti stabdžius ant įkaitusio ekonominio augimo. Taipogi, teigiamas požiūris į investicijas Kinijoje užgoždavo neigiamas mintis. Tačiau dabar atėjo laikas, kada vyriausybė turi imtis priemonių, norėdama išvengti didesnių krizės padarinių ir šuolio nuo Olimpo.

Tadas Grabliauskas

Parašykite komentarą