Lietuvos rinka – tik bandymų poligonas

agito
Nuo gražiai skambančios idėjos iki produkto sukūrimo ir jo pardavimo – kelias nelengvas, tačiau įdomus. Taip teigia, jaunieji verslininkai Vaidas Talačka ir Andrius Darulis. Prieš pusantrų metų KTU regioniniame mokslo parke vaikinai pradėjo inovatyvų verslą ir įkūrė įmonę „Agito“. Šiuo metu bendrovė kuria ir diegia kompiuterinę vaizdo atpažinimo sistemą „AceVision“. Vaikinų svarbiausias tikslas – įsitvirtinti Lietuvos rinkoje, gerai užsirekomenduoti ir žengti toliau – į Lietuvos ir užsienio rinkas.

Inovatyvi produkcijos kokybės tikrinimo ir rūšiavimo sistema „AceVision“ skirta atpažinti ir pašalinti brokuotus gaminius gamybos linijose, pasitelkus vaizdo atpažinimo įrenginius. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į įmonės poreikius, sukurta modulinė sistema pritaikoma konkrečiai. „AceVision“ yra susidomėjusios septynios Lietuvos bendrovės.

Kol kas įmonė neteikia didelių pajamų, todėl jauniesiems verslininkams prieš pusantrų metų įkurtą bendrovę „Agito“ tenka išlaikyti patiems. „Abu dirbame per du darbus: vienas jų pinigus uždirba, kitas – „suvalgo“, – šypteli V.Talačka.
„Agito“ įkūrėjai neabejoja, kad, nuosekliai ir kryptingai dirbant, anksčiau ar vėliau sėkmė juos aplankys.

Verslą sugalvojo pietaudami

– Kaip nusprendėte kartu kurti verslą?

– (Andrius) Dar vienas kito nepažinodami jau svajojome, kad būtų įdomu suktis verslo pasaulyje. Paskui susitikome universitete – buvome bendrakursiai. Nuo antro ar trečio kurso įsidarbinome įmonėje, kurioje ir dabar dirbame. Įmonė diegia verslo valdymo sistemas. Įsidarbinome programuotojais, vėliau tapome verslo konsultantais bei vadovais. Šis darbas mums suteikė labai vertingos patirties bei žinių: išmokome bendrauti su klientais, supratome verslo valdymo peripetijas.

– (Vaidas) Kartu dirbome, kartu pietaudavome, o pietaudami nuolat kalbėdavome, kad norėtųsi ką nors įdomaus padaryti. Prieš pusantrų metų pradėjome fantazuoti. Nežinojome, ką norime daryti, bet norėjome. Galime daug ką daryti, tačiau norėjosi kažką naujo sugalvoti, realizuoti savo žinias.

Nors geriausiai išmanome programavimą ir matematiką, kurti programinės įrangos verslui nesinorėjo. Norėjosi sukurti kažką materialaus, ką galėtum pačiupinėti, kas realiai veiktų.

– Kodėl nusprendėte kurti gamybos brokui skirtą vaizdo atpažinimo sistemą?

– (Vaidas) Pačioje pradžioje buvo įdomi robotika, vėliau – automatika. Pasidomėjome, pasibandėme, pasikonsultavome. Tada pradėjome ieškoti klientų. Visiškai atsitiktinai atsirado pirmas klientas, kuriam prireikė konvejerio. Kai atsirado klientas, įkūrėme įmonę.

Tuomet supratome, kad siūlome labai abstrakčiai – galime kaip ir viską, bet kaip ir nieko. Supratome, kad automatika yra labai sudėtinga sritis – jei neturi vardo, įdirbio ir patirties, tai niekas iš tavęs nieko ir nepirks.

Tada nusprendėme, kad mums įdomus vaizdo atpažinimas, kad šioje srityje turime žinių, patirties. Ir tai jau buvo pakankamai konkretu – kokybės kontrolės uždaviniai: broko atpažinimas, rūšiavimas. Šitoje srityje pritaikėme tai, ką mokėmės – matematiką.

Ieško nestandartinių sprendimų

– Papasakokite plačiau apie savo sukurtą sistemą „AceVision“.

– (Andrius) Kaip minėjome, mūsų tikslas yra su vaizdo atpažinimo priemonėmis atpažinti brokuotus daiktus ir juos atrinkti. Pavyzdžiui, jei ant plėvelės gamybos metu atsiranda svetimkūnis, ji jau netinka, dėl estetinių dalykų, maistui, tačiau ją kuo puikiausiai galima naudoti statybų pramonėje.

Kita pavyzdys, sistema gali atpažinti, ar gerai ant jogurto indelio atspausdinta etiketė, taip apsidraudžiant, kad, klaidos atveju, nereikėtų į nuostolius nurašyti visos produkcijos partijos.

Sistema praktikoje atrodo taip: reikiamame gamybos proceso taške yra įdiegiamos pramoninės vaizdo stebėjimo kameros, kurios fiksuoja judančius gaminius bei tikrina reikiamas jų savybes, kokybinius parametrus. Kompiuteris juos analizuoja ir, jeigu parametrų įverčiai nukrypsta nuo leistinų normų, sistema arba praneša gamybos operatoriui apie aptiktą nekokybišką gaminį, arba siunčia signalą automatikos įrenginiams, kurie pašalina gaminį iš tolimesnio gamybos proceso.

Sistema taip pat gali pateikti įvairias analitines ataskaitas apie aptiktus nekokybiškus gaminius: kodėl ir kaip dažnai koks brokas pasitaiko. Tai gali padėti įmonėms atrasti broko atsiradimo priežastis.

– Kokios įrangos sistemos funkcionavimui reikia ir kiek ji kainuoja?

– (Vaidas) Vaizdo kameras, kurias naudojame „AceVision“ sistemai, nėra mums įprastos buitinės: jos yra specifinės ir skirtos pramonei bei sudėtingiems uždaviniams. Šių pažangių vaizdo kamerų išskirtinumas tas, kad programuotojas ją gali valdyti visais aspektais, visus parametrus. Taip pat jos dažniausiai yra atsparios dulkėms ir kitiems aplinkos poveikiams, kurių neišvengsi gamybos procese.

Kitas, ne mažiau sistemai svarbus dalykas – apšvietimas. Apšvietimo šaltiniai yra netgi brangesni už vaizdo kameras. Japoniška metro ilgio lempa kainuoja dešimtis tūkst. litų. Ieškome sprendimų, kaip viską atpiginti. Pavyzdžiui, patiems sulituoti LED apšvietimo juostą kainuoja vos kelis tūkst. Lt, o norimą rezultatą vis tiek pasiekiame. Taip ieškodami nestandartinių sprendimų, galime sumažinti kliento investicijas.

Taip pat sistemai dar reikalingas, kompiuteris, brokuotų gaminių atmetimo automatika. Sistemos pritaikymas konkrečiam uždaviniui – kūrybinis darbas.

Esame paskaičiavę, kad vienai Lietuvos plastikinių plėvelių gamybos įmonei galime pasiūlyti jiems tinkančią vaizdo atpažinimo sistemą kelis kartus pigiau nei siūlo Vokietijos bendrovės. Galbūt tai bus mūsų pirmasis užsakymas.
Žvalgosi į užsienio rinkas

– Ar daug konkurentų turite Lietuvoje?

– (Vaidas) Lietuvoje yra vienas kitas rimtas konkurentas. Mūsų šalyje ši rinka nėra tokia didelė, kad masiškai galėtum pardavinėti tokias sistemas. Gamybos įmonių Lietuvoje yra, tačiau, jų finansiniai pajėgumai ne visada leidžia investuoti į naujas technologijas.

Antra vertus, Lietuvoje žmonės mato prie gamybos linijos stovinčias dvi bobutes ir darančias tą darbą, kuriam pritaikyti kažką inovatyvaus atrodo per daug brangu ir sudėtinga. Tad inovatyvumo problema Lietuvos versle yra tikrai ne mitas.

Pirmą kartą įkurti bendrovę – baisu

– Ar įsteigti bendrovę sudėtinga?

– (Andrius) Bendrovės įsteigimas yra pakankamai greitas, tačiau baisus, kai darai tą pirmą kartą – kai susiduri su biurokratija, kai reikia įnešti pradinį 10 tūkst. litų kapitalą.

Taip pat neramino, kaip sureaguos dabartinis darbdavys – ar nesupyks, ar teigiamai pažiūrės. Jei neigiamai, kaip pragyventi be pajamų šaltinio? Ar suspėsime dirbti per abu darbus? Darbdavys pažiūrėjo geranoriškai. Žinoma, tenka aukoti vakarus, savaitgalius savo bendrovei.

Nereikia labai skubėti steigti bendrovę. Pirmiausia, reikia aplankyti savo potencialius klientus ir išsiaiškinti, ar jiems reikalingas tavo kuriamas produktas. Mes galbūt paskubėjome ir savo įmonę įkūrėme šiek tiek per anksti.

– (Vaidas) Kol bendrovė neneša pelno, jos išlaikymas kainuoja. Tačiau labai džiaugiamės, kad į mūsų komandą įsiliejo labai gabių žmonių, kurie visi taip pat yra matematikai.

– Ar sudėtinga darbdaviui rasti gerą darbuotoją?

– (Andrius) Rasti darbuotoją, kuris turėtų ir reikiamą išsilavinimą, ir darbo patirtį, ir tinkamus charakterio bruožus yra labai sudėtinga. Apskritai rasti gerą darbuotoją sunku. Renkantis naują darbuotoją reikia atsakingai įvertinti įvairius niuansus, kad ateityje netektų nusivilti.

– O pagal ką atsirenkate, kuris darbuotojas geras, kuris nelabai?

– (Andrius) Ieškodami darbuotojų visuomet daugiausia dėmesio skiriame charakterio bruožams. Jeigu žmogus atsakingas, nori mokytis, yra imlus, tuomet viso kito galima išmokti.

Darbinė patirtis šiuolaikiniame greitai besikeičiančiame pasaulyje jau praranda savo prasmę. Aišku, yra specialybių, kur patirtis labai reikalinga, tačiau dažnai ji yra tik pageidautina.

Mūsų įmonė labai vertina jaunus ir norinčius dirbti žmones. Ir nelabai svarbu kiek pastarieji turi teorinių žinių ar darbinės patirties. Svarbiausia žmogaus vidinė motyvacija, noras išmokti, suprasti ir tobulėti.

Paramos – per daug įpareigojančios

– Minėjote, kad kai kurią laboratorinę įrangą pirkote gavę paramą. Galbūt apie savo verslą svajojantys studentai pernelyg baiminasi, kad viską reikia daryti tik už savus, o tiksliau – iš banko pasiskolintus, pinigus?

– (Andrius) Savų (arba investuotojų) lėšų tikrai reikės, ir reikės nemažai. Tačiau yra nemažai galimybių pasinaudoti finansine parama, tačiau, prieš jos siekiant, reikėtų žinoti keletą svarbių dalykų. Paramą, kurios suma neviršija 20 tūkst. litų, gauti yra pakankamai nesudėtinga ir nesunku. Jei paramos suma didesnė, ją gauti ir sunku, ir ji labai įpareigoja.

Reikia labai pasverti, ar verta pretenduoti ir gauti didelę ES paramą, nes reikia turėti ir nemažai savo lėšų. Be to, yra labai daug dokumentacijos, projekto įgyvendinimo eigoje esi labai apribotas keisti veiklos pobūdį, o juk mes jau kelis kartus jį keitėme ir dar neaišku kiek keisime. Ką daryti, jei vykdysi projektą plėvelių kokybės kontrolei, o vėliau paaiškės, kad to vis tik niekam nereikia?

– (Vaidas) Esame gavę 20 tūkst. litų vertės investicinį čekį. Už juos galima pirkti paslaugas iš universiteto, pavyzdžiui, tyrimus. Tačiau dar turi įnešti savo 9 tūkst. litų. Vadinasi, pusę pinigų įdedi savų.

Iš Kauno savivaldybės už įdomią verslo idėją esame gavę 5 tūkst. Lt. Ta parama buvo labai geras dalykas, nes buvo mažai biurokratijos, reikalavimų – pateik paraišką, sudomink komisiją ir gausi. Už tuos pinigus nusipirkome vaizdo kamerą, apšvietimo įrangos, kompiuterį savo darbuotojui, bandymų konvejerį. Tiesa, galiausiai teko ir savo tūkstantį pridėti.
Daug naudingos ne finansinės paramos gauname iš KTU, KTU regioninio mokslo parko, KTU StartupSpace.

Rašyti komentarą

Passionate about events industry?