Kodėl gyvenime pirmauja „trejetukininkai“

švietimo sistema

Gyvenime pirmauja „trejetukininkai“. Ir tai ne pavieniai atvejai, o tendencija. Būdinga tendencija! Nesislapstykime nuo galbūt kažkam nemalonaus ar žeidžiančio savimeilę, bet akivaizdaus fakto, kad versle ir apskritai gyvenime sekasi kaip tik tiems žmonėms, kurie nepirmavo mokykloje ar universitete.

Kartoju! Socialiniame gyvenime pirmauja „trejetukininkai“, rečiau „ketvertukininkai“ ir labai retai “pirmūnai“.

Bet kuri gi sritis sekasi „pirmūnams“?

O „pirmūnams“ sekasi etatinio samdomo darbo pirmenybėse. Darbo kam? Teisingai! Buvusiems „trejetukininkams“, kurie kažkodėl daug lengviau kuria savo verslą, sprendžia asmenines problemas ir apskritai daugiau adaptuoti gyvenime.

Jau čia, samdomajam darbe, „pirmūnams“ nėra lygiųjų! Paklusnūs, disciplinuoti, lengvai valdomi, kuklių troškimų, atsargūs, bijantys pridaryti klaidų, pasiruošę dirbti vardan algos ir stabilumo… Idealūs samdomi darbuotojai. Idealūs vykdytojai! Idealūs svetimos valios vykdymo įrankiai.

Daugelis žmonių, svajojančių pradėti verslą, jo nepradeda dėl baimės, kad „nieko nesigaus“. Ką aš galėčiau jiems atsakyti? Kas Jūs tokie, mano draugai, kad iš pirmo karto viskas pasisektų? Ar Jūs kokie Dievai?! Ne, Jūs ne Dievai, todėl niekas Jums iš pirmo karto nepasiseks. Šitą aš Jums pažadu!

Bet kodėl sekasi „trejetukininkams“?

Yra keletas susijusių aplinkybių. Pirma, „trejetukininkai“ niekada nedaro mokykloje to, kas jiems neįdomu, nepaisant mokytojo įtikinėjimų, kad tai svarbu ir reikalinga. Kaip tai vertinti? Aš manau, jie šaunuoliai! Jokio dalyko nei išmokti, nei suprasti neįmanoma, jeigu jis tau iš esmės neįdomus. O viskas iš eilės dominti negali!

VISKAS IŠ EILĖS, KO MOKO MOKYKLOJE, NEGALI BŪTI ĮDOMU.

Giliai domėtis viskuo ir visur pasiekti švietimo aukštumų tiesiog neįmanoma. Neįmanoma būti tūkstantrankiu Šiva, nes neaišku, kuo apskritai užsiimti?

Toliau, po mokyklos ar aukštesniosios, „pirmūnas“ nežino, kuo jam užsiimti gyvenime – jam įdomu viskas, bet niekas konkrečiai. Tokie žmonės neįsivaizduoja, kuo gi jiems užsiimti gyvenime, nesuvokia savo unikalumo. Todėl belieka daryti tik tą, ką kiti sako – dirbti samdomą darbą.

„Pirmūnai“, gaunantys aukščiausius balus iš visų dalykų, faktiškai prievartauja save… Dėl ko? Dėl tėvų ir mokytojų pagyrimo. Jau čia, mokykloje, prasideda „samdomo darbuotojo psichologijos“ formavimas.

Elgesio psichologijoje žinomas paprastas eksperimentas. Tris šuniukų grupes „auklėjo“ skirtingai. Pirmą grupę auklėjo griežtai ir šiurkščiai, antrą – meiliai ir švelniai, o trečią – ir taip, ir anaip. Eksperimentas parodė, kad labiausiai prisirišo prie savo auklėtojų šuniukai iš trečios grupės.

Botago ir meduolio politika!

Būtent ja remiasi tradicinis švietimas. Toks mokymas „glosto galvelę“ už teisingus atsakymus ir baudžia už neteisingus, darydamas mokinį vis labiau bijančiu klaidų ir sudėtingų situacijų, o svarbiausia – priklausomu nuo mokytojų.

Toks mokinys orientuotas į tai, kad visada turi būti teisus, visada gauti „penketą“, tuo metu, kai mastymo „kūrybiškumas“, „originalumas“, „įvairumas“ automatiškai slopinami pačios švietimo sistemos.

Koks pedagogas užsiims su gabiu mokiniu, tuo labiau nemokamai? Jis geriau „trejetukininkus“ „varinės“. Tai kitas principas, kuriuo remiasi tradicinė švietimo sistema – suvienodinimas!

O ar žinote, kodėl „nestandartiškumas“ slopinamas? Todėl, kad „originalumo“ NEĮMANOMA ĮVERTINTI.

Netikite? Tada pabandykite sulyginti dviejų jūsų mėgstamų poetų kūrybą. Parašykite jiems pažymius už jų kūrybinį darbą. Sulyginote? Kam „penki“? Kam „keturi“? Ar abiem „penki“? O jums neatrodo, kad poetų įvertinimas ir lyginimas – tuščias ir kvailas užsiėmimas? Jie tiesiog skirtingi! Ir jų kūrybos palyginimas tiesiog neįmanomas, todėl, kad nėra jokių kriterijų tokiam vertinimui.

Tradicinis švietimas – tai asmenybės prievarta. Tokia jo sandara – nieko nepadarysi. Net jeigu koks nors vienas pedagogas pabandys savo pastangom kažką pakeisti, tai nekeičia esmės. Sistema taip sudaryta – ji orientuoja besimokančius į pažymį, atestatą, diplomą… Ir viskas! Nors tu ką, kitaip sistema veikti negali. Nuo atskirų Mokytojų niekas nepriklauso.

Bet jeigu tradicinė švietimo sistema orientuotų besimokantį į kitką, į „normalų“, „žmogišką“ rezultatą – asmeninių pajamų dydį, kūrybinį produktą, tam tikrą gebėjimą ir pan., tai ji dabartiniu pavidalu tiesiog žlugtų. Suirtų dėl neefektyvumo ir nereikalingumo.

Reikėtų iš esmės keisti pedagogų motyvaciją. Pavyzdžiui, tegul ekonomikos dėstytojas tam tikrą laiką gautų procentą nuo savo mokinio asmeninių pajamų. Tada ir pamatysime mūsų pedagogų sugebėjimus! Beje, žinau pavyzdžių, kai Italijos vokalo pedagogai moko panašiom sąlygom. Pedagogas jus mokina ir įsipareigoja organizuoti keletą aukšto lygio koncertų. Už tai jis gauna procentą nuo jūsų būsimų kontraktų.

Matote, viskas paprasta ir teisinga!

“Trejetukininkai” tradicinėje švietimo sistemoje visaip stengiasi išvengti moralinės prievartos, automatinio žinių įbrukimo, priverstinio apmokymo ir t.t. Jie iš visų jėgų stengiasi „išeiti“ iš „meduolio ir botago“ sistemos, nepaisyti jos taisyklių… Tokiu būdu jie gelbėja savo valios potencialą ir psichologinį savarankiškumą, kurie vėliau padeda pirmauti gyvenime ir versle.

„Pirmūnai“ mokosi puikiai, tačiau visiškai praranda veiklumo autonomiją. Dabar jiems nuolat reikia „auklėtojo“, be kurio jie jau nebegali.

Šaltiniai:

Sergej Kovaliov, http://kovalev-blog.ru/comment_1136925328.html

Inga Verterė, http://verslogalia.lt

Parašykite komentarą