Bankrotas – tyčia ar netyčia?

bankrotas

Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos duomenimis, iki šių metų augęs bankrotų skaičius pradėjo  mažėti. 2010 m. I pusmetį bankroto procesai pradėti 792 įmonėms, tai yra 19,7 proc. mažiau nei per 2009 m. atitinkamą laikotarpį.

Ekonominio nuosmukio laikotarpiu ypač išryškėjo tyčinių bankrotų problema. Žymai padidėjęs bankrotų skaičius rodo ne tik pablogėjusias verslo sąlygas. Vis dažniau pasitaiko visuomenės pasipiktinimą keliančių reiškinių, kai įmonei bankrutavus, jos veikla tęsiama kitos įmonės vardu, ar neatsakingai vadovavę įmonei vadovai vadovauja jau kitoms įmonėms, o bankrutavusių įmonių kreditorių reikalavimai, išregistravus įmones, nurašomi. Taip daroma žala valstybei, jos piliečiams.

Dažnai pasitaikanti situacija, įmonė, padirbusi kurį laiką, dingsta neįvykdžiusi įsipareigojimų. Krizei įsibėgėjus, nemažai  verslininkų pasmerkė savo verslą žlugti ir ėmėsi kitos veiklos. Nerimą kelia tai, kad kai kurie įmonių atstovai ne tik atveda savo įmones prie bankroto, palieka nesugražintas skolas, bet vėliau tie patys žmonės steigia naujas įmones ir sėkmingai pradeda jose dirbti ar vadovauti.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (Žin., 1992, Nr. 29-843) 5 str. 1 d. tyčinį bankrotą apibrėžė kaip teismo sprendimu nustatytą įmonės veiką, kuria siekiama išvengti visiško ar dalinio atsiskaitymo su kreditoriais. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (Žin., 1997, Nr. 64-1500) 2 str. 11 d. tyčinio bankroto sąvoka buvo pakoreguota kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui. Dabartinio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (Žin. 2001, Nr. 31-1010) (toliau – Įstatymas) 2 str. 12 d. tyčinį bankrotą apibrėžia kaip įmonės privedimą prie bankroto tyčia.

Pasak įmonių bankroto valdymo departamento, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip 10 tūkst. litų. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus.

Bankroto procesas vidutiniškai trunka 1,8 metų, o likvidavus įmonę, po bankroto dažniausiai vis tiek lieka dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų ir skolų. Net jei įmonės turto dalies užtektų padengti bent dalį skolų, vis vien pinigų reikėtų laukti iki bankroto pabaigos. Taigi įmonei bankrutavus tie, kam ji skolinga, lieka be investuotų pinigų.

Įmonių bankroto įstatymo 35 str. nustato, kad bankroto procese pirmiausia yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, atlyginama žala dėl kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga, mirtinų nelaimingų atsitikimų, o taip pat reikalavimai apmokėti už supirktą žemės ūkio produkciją. Vėliau tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir privalomojo draudimo fondus, taip pat dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų arba su valstybės garantija, Europos Sąjungos paramos lėšų. Ir tik po to  tenkinami visų likusių kreditorių reikalavimai.

Remiantis turimais duomenimis ir pagal bankroto administratorių apklausos rezultatus matyti, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu labai retai, dažniau teismai siūlo kilusias problemas spręsti (pvz., iš įmonių vadovų ar savininkų išieškoti padarytą žalą) iškeliant civilinę ar baudžiamąją bylą. Pastarųjų bylų procesuose bankroto administratoriai nedalyvauja, todėl atliekami ikiteisminiai tyrimai ar kitos procedūros jiems yra nežinomos.

Europos Komisijos įmonių ir pramonės generalinio direktorato pateiktoje informacijoje teigiama, kad Europos Sąjungos valstybėse tyčiniai bankrotai sudaro 4–6 proc. visų bankrutuojančių įmonių.

Analizuojant bankrotų, vėliau pripažintų tyčiniais, procesų iniciatorius matyti, kad daugiausia bankrotą inicijavo  kreditoriai (43,3 proc.), įmonių savininkai (20 proc.) ir įmonių vadovai (16,7 proc.).

Dažnai bankrutavusios įmonės turto ir lėšų nepakanka, kad patenkinti kreditorių reikalavimams, todėl ieškoma įvairių būdų, kaip nuostolius išsireikalauti iš bankrutavusios įmonės vadovų ar dalyvių (akcininkų, savininkų ir kt.). Nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojanti Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. nuostata, numatanti, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti sprendimą dėl bankroto proceso pradėjimo, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pastaruoju metu teismų praktikos, susijusios su šios normos taikymu, daugėja, ir pagrįsti reikalavimai, reiškiami šiuo pagrindu bankrutavusių įmonių vadovams dėl nuostolių, atsiradusių po 2008 m. liepos 1 d., tenkinami.

Šiuo metu vyriausybė nori griežtinti Baudžiamąjį kodeksą bei sukurti rizikos vertinimo sistemą. Tai padėtų užkirsti kelią tyčinių bankrotų bangai. Šio reiškinio plėtimasis ilgainiui gali turėti įtakos visai Lietuvos ekonomikai, todėl būtina imtis prevencinių priemonių jam sustabdyti, pasinaudojant pažangia užsienio valstybių patirtimi bei sutelkiant valstybės, ypač teisėsaugos institucijų, ir visuomenės pastangas.

Parašykite komentarą