Aš Jums skolingas? Puiku

iousaPer pastaruosius 10 000 metų žmonija bandė įvairiausio tipo „pinigus“. Jie pradėjo keistis kreditu – „Tu man duodi višta…o aš sumokėsiu Tau vėliau, galbūt padėdamas Tau pastatyti vigvamą“.
Vėliau, kai visuomenė tapo gana didelė, visi perėjo prie aukso ir sidabro. Nauda viso to buvo aiški: nereikėjo atsiminti, kas kam ką buvo skolingas. Išsiaiškint galėjai viską vietoje: Tu duodi man višta, aš Tau maža gabalėlį sidabro. Baigtas kriukis“
Periodiškai, vyriausybės buvo priverstos grįžti prie kreditinės sistemos. Iš esmės, jos išleisdavo popieriaus gabalėlius su užrašu „IOU“ (esu Tau skolingas) ir nominuodavo tai, kaip „pinigus“. Dažniausiai, tokios hibridinės sistemos pradėjo vis dažniau pasirodyti popierine forma. Emitentai visada turėjo aukso savo saugyklose ir sutiko keisti šį popierių į metalą fiksuotu kursu. Tiems, kas įsigydavo skolos popierių buvo peršamą į galvą viena tezė „puikus, kaip auksas“.
Kai kuriais atvejais, žmonės tikėjo, jog IOU buvo išties geriau nei auksas. Kai John Law pradėjo modernios bankinės sistemos etapą prancūzijoje, jis apdraudė savo „popierius“, išleisdamas akcijas ir siekdamas uždirbti pelno iš savo verslo – Mississippi Co. Gali tik įsivaizduoti, kaip augant vertei, augs ir kompanijos pelnas.
Bėda ta, jog Mississippi Co. niekad ir neuždirbo jokio pelno. Tai buvo didelė nesėkmė… ir afera. Puikus projektas. Kelios realios investicijos. Viskas buvo gerai, kol žmonės suprato norį atsikratyti turimų popierių kaip įmanoma greičiau. Sistema žlugo 1720 metais ir John Law, pabrukęs uodegą, pabėgo iš Prancūzijos.
Vėliau, tam pačiam 18-ame amžiuje, Prancūzija pabandė vėl. Šį kartą revoliucinė vyriausybė įkeitė naujai išleistus popierinius pinigus turtu, gautu is bažnyčių, kurias apiplėšdavo. Šis reikalas taip pat ilgai negyvavo. Sistema subliuško 1796 metais. Napoleonas Bonapartas, stovėdamas pačiame valdžios epicentre pareiškė: “Kol būsiu gyvas, niekada negrįšių prie šių beviltiškų popierinių pinigų“.
Richard Milhous Nixon nelabai pasižymėjo atmintim. 1971 metais jis pakeitė visą monetarinę sistemą. Pradėta nuo to, jog viskas būtų paremta popieriniais pinigais. Šiuo metu mes skaičiuojame 42-tus metus šio eksperimentinio, modernaus, kreditinį pagrindą turinčių pinigų etapą.
Viskas gerai, kol kas? Na, taip… kol nepradedi žiūrėti atidžiau.
Kai turi sistemą, paremta kreditais, vietoj aukso ar sidabro, reikalai ne visada iškart susitvarko. Vietoj to, viskas priklauso nuo vilties ir gero teisinio sandorio, nepamirštant ir Nr. 1 sandorio dalyvės – JAV vyriausybės. Jos vekseliai, skoliniai įsipareigojimai ir obligacijos yra monetarinės sistemos pagrindas. Bet visa tai nėra kas kita, kaip pažadai – skolos instrumentai, išduoti didžiausio pasaulio skolininko.
Kreditinė sistema negali ilgai tęstis moderniam pasaulyje. Taip yra dėl to, jog augant kredito mąstui, emitento kreditingumas mažėja. Kitaip sakant, kuo daugiau skolina, tuo mažiau pajėgūs atiduoti.
Laikas bėga, kredito voratinklis plečiasi į visas puses, supainiodamas ne tik dabartinius skolininkus, bet ir laukiančius savo eilės ateityje. Jis painiojasi po visą visuomenę… vienas skolingas antram… kuris yra skolingas trečiam… kurio skola buvo įkeista ketvirtam… kuri priklauso nuo to, ar sugebės sumokėti penktam… viskas sueina į IOU šeštojo asmens, kuris laiko pradinę skolos kainą. Suprantat, ką turiu omeny?
Bendra JAV skola dabar skaičiuojama dvigubai, lyginti su BVP, kuri buvo 1971 metais. Ir pats BVP buvo „pakeltas“ tais pačiais kreditais. Kiekvieną kartą skolinantis pinigų jiems išleisti… išlaidos atsispindi BVP.
Atrodo neblogai… popieriuje. Yra tik daug aukso. Visgi, nėra protingos ribos, kiek šių, kreditu pagrįstų, pinigų Jūs galite sukurti. Kai jų daugėja, žmonės turi didesnę galią juos leisdami. BVP auga. Bedarbystė mažėja. Kainos, ypač turto, auga.
Savaime supranta visi myli kreditų sistemą… kol kreditai netampa našta. Tada visi trokšta, jog turėtų bent dalį kitokių pinigų. Išmanios vyriausybės, jei dar tokių liko, nerizikuoja. Jie gal ir maitina žmones skolos popieriais, bet patys sėdi, įsikibę aukso. Per visą istoriją, stipriausios vyriausybės buvo tos, kurios turėjo daugiausia aukso.
Atminkit auksinę taisyklę: „ Kas turi aukso, diktuoja taisykles“.
Reikalui atėjus, vyriausybėms reikės aukso, jokių IOU ar pinigų su prezidentų galvom ant jų.
Įdomus faktas: Britanija sugebėjo parduoti didžiąją dalį savo turimo aukso 1990 – ais metais, būtent tuo metu, kai aukso kaina buvo žemiausia per pastaruosius 20 metų.
O kaip su JAV? Ar jo išvis yra ten likę? Šis klausimas dažnai linksniuojamas Eric‘o Sprott:
„Centriniai bankai visame pasaulyje (pvz. Ne Vakarų CB) didino savo aukso atsargas sparčiais tempais nuo 6‘300 tonos 2009 metais (Q1) iki daugiau nei 8‘200 tonos 2013 metais (Q1). „
Analizuojant aukso pardavimus per pastaruosisu 12 metų, Sprott pastebėjo, jog aukso buvo parduodama daugiau nei išgaunama. Iš kur jis atsirado?
Šiek tiek buvo gauta iš juvelyrikos ir privačių asmenų. Apskritai, privatus sektorius yra daugiau pirkėjas ir aukso kaupėjas nei pardavėjas. O kiekiai, išleisti į rinką yra tokie milžiniški, jog Sprott manymu, vienintelė vieta, iš kur jie galėjo ateiti – centriniai bankai.
Bet, jei ji sugebėjo parduoti tokius nežmoniškus kiekius per paskutinius 10 metų, kiek gi jiems liko? Matyt nedaug.
Tas tikrai nestebina. Vakarų centriniai bankai yra prisiekę kreditu paremtų pinigų sistemai. Jie linkę čia ir pasilikti. Ir žino, jog bet koks tokios sitemos ardymas bus begalo skausmingas.
Aukso pardavimas bulių rinkoje per tuos 12 metų, matyt, buvo protingas žingsnis. Kiek išmanus visi pamatysime vėliau, kai kreditinė sistema sprogs.
Parengė Tadas Grabliauskas

Rašyti komentarą

Passionate about events industry?