Džeimio Oliverio noras: mokyti kiekvieną vaiką apie maistą

Jamie Oliver

Dalinantis galingas istorijas iš savo kovos su nutukimu Hantingtone, Vakarų Virdžinijoje, TED Prize laimėtojas Džeimis Oliveris naudoja savo pastangas įtikinti mus kad mes neteisingai darom ignoruojant maistą.

Pateikiame Oliverio kalbą ir kalbos video įrašą.

Deja, per artimiausias 18 minučių, kol aš kalbėsiu, keturi amerikiečiai, kurie dabar yra gyvi, bus mirę dėl maisto, kurį jie valgo.

Esu Džeimis Oliveris. Man 34 metai. Esu iš Esekso, Anglijos, ir pastaruosius septynerius metus dirbau bemaž neatsipūsdamas, saugodamas gyvybes savu būdu. Nesu daktaras. Aš virėjas; neturiu brangios aparatūros ar medikamentų. Naudoju informaciją, išsilavinimą.

Aš giliai tikiu, kad maistas turi prioritetinę vietą mūsų namuose ir leidžia patirti gražiausius gyvenime dalykus. Mes turim siaubingą, siaubingą realybę šiuo metu. Amerika, visur bepirmaujanti, yra viena iš nesveikiausių šalių pasaulyje.

Gal galėčiau pamatyti pakeltas rankas tų, kurie turite vaikų? Prašau, pakelkite rankas. Tetos, dėdės, ir taip toliau… Pakelkite rankas. Tetos ir dėdės taip pat. Dauguma jūsų. Gerai. Mes, tėvai pastarųjų keturių kartų, apdovanojom savo vaikus likimu gyventi trumpiau nei jų tėvai. Tavo vaikas gyvens dešimt metų trumpiau nei tu dėl maisto infrastruktūros, kurią mes pastatėme. Du trečdaliai žmonių šioje patalpoje dabar, pagal Amerikos statistiką, turi viršsvorio ar yra nutukę. Likusieji, jaučiatės gerai, bet nesijaudinkite, ir jūs galų gale čia atsidursite.

Suprantat? Blogos sveikatos būklės statistika yra aiški, labai aiški. Praleidžiame savo gyvenimus paranojiškai bijodami mirties, nužudymo, homicido ar dar ko. Tai yra pirmame puslapyje kiekvieno laikraščio, CNN. [..]

Bet kuris daktaras, bet kuris specialistas jums tai pasakys. Faktas. Su mityba susijusios ligos yra didžiausias žudikas Jungtinėse Valstijose dabar, čia, šiandien. Tai yra globalinė problema. Tai – katastrofa. Tai guldo pasaulį. Anglija yra vos už jūsų, kaip įprasta.

Žinau, kad jie arti, bet ne taip arti. Mums reikia revoliucijos. Meksika, Australija, Vokietija, Indija, Kinija – visos turi didelių problemų dėl nutukimo ir prastos sveikatos. Pagalvokite apie rūkymą. Jis dabar kainuoja gerokai mažiau nei nutukimas. Nutukimas kainuoja jums, amerikiečiai, 10 procentų jūsų gydymo sąskaitų. 150 milijardų dolerių per metus. Per dešimt metų tai padvigubės. 300 milijardų dolerių per metus. Būkime realistiški, jūs neturit tiek pinigų.

Atvykau čia pradėti maisto revoliuciją, kuria taip giliai tikiu. Mums to reikia. Pats laikas yra dabar. Dabar yra pats tas momentas. Darau tai jau septynerius metus. Bandžiau tai Amerikoje septynerius metus. Dabar tai yra visiškai pribrendę – pats laikas raškyti. Nuvykau į pačią problematiškiausią vietą. Nuvykau į Vakarų Virdžiniją, nesveikiausią valstiją Amerikoje. Na, ji tokia buvo praeitais metais. Šiemet turime kitą nesveikiausią, bet dirbsime ir su ja kitą sezoną.

Hantingtonas, Vakarų Virdžinija. Nuostabus miestas Noriu įdėti širdį ir sielą, ir žmones, jūsų bendruomenę, į statistiką, prie kurios mes tapome tokie pripratę. Noriu pristatyti keletą žmonių, kurie man rūpi. Jūsų bendruomenė. Jūsų vaikai. Noriu parodyti mano draugės Britanės nuotrauką. Jai 16-a. Jai liko gyventi šeši metai dėl maisto, kurį ji valgė. Ji yra trečiosios kartos amerikietė, kuri neužaugo maisto aplinkoj, kur buvo mokoma gaminti valgyti namie ar mokykloje, kaip ir jos mama, kaip ir jos mamos mama. Jai liko gyventi šešis metus. Jos mityba pribaigė kepenis.

Steisė, Edwardų šeima. Čia normali šeima, pažiūrėkit. Steisė stengias, bet ji irgi trečiosios kartos, ji niekad nebuvo mokyta gaminti — nei namuos, nei mokykloj. Šeima nutukusi. Justinas, čia, 12 metų amžiaus. Sveria 160 kilogramų. Iš jo dažnai tyčiojas, dėl Dievo meilės. Dukrelė čia, Keitė, ketverių metų. Ji nutukus dar prieš pradėdama eiti į pradinę mokyklą. Marissa. Jai viskas gerai. Ji viena iš jūsų likusiųjų. Bet žinot ką? Jos tėtis, kuris buvo nutukęs, mirė jos rankose. Ir tuomet antras svarbiausias vyras jos gyvenime, jos dėdė, mirė nuo nutukimo. Ir dabar jos patėvis nutukęs. Matote, reikalas tas, nutukimas ir su mityba susijusios ligos nežeidžia vien tų, kurie jas turi, bet ir visus kitus – jų draugus, šeimas, brolius, seseris.

Pastorius Styvas. Įkvėpiantis žmogus. Vienas iš mano pirmųjų sąjungininkų Hantingtone, Vakarų Virdžinijoje. Jis ant šios problemos aštriosios peilio pusės. Jis laidoja žmones, aišku? Ir jam jau įgriso visa tai. Įkyrėjo laidoti jo draugus, jo šeimą, jo bendruomenę. Žiemą miršta trigubai daugiau žmonių. Jam jau bloga nuo to. Tai išvengiama liga. Gyvenimo švaistymas. [..] Jie neprisitaikę tam. Negali net išnešti jų pro duris, ir aš kalbu rimtai. Jie keliami su krautuvais.

Pradėkime nuo pagrindinių gatvių. Greitasis maistas įsišaknijo visoje šalyje. Didieji prekiniai ženklai yra labai įtakingi, turi labai daug galios šioj šaly. Prekybos centrai irgi. Didelės kompanijos. Prieš 30 metų, didžioji maisto dalis buvo daugiausiai vietinė ir daugmaž šviežia. Dabar tai labai apdorojama, pridedama įvairių priedų, papildomų ingredientų, na, žinot likusią istorijos dalį. Porcijų dydžiai yra akivaizdžiai didelė, didelė problema. Etiketės yra didelė problema. Šiai šaliai etiketės daro gėdą. Kaip gali sakyti, kad produktas yra liesas, kai jame tiek daug cukraus?

Namai. Didžiausia problema su namais yra tai, kad jie būdavo pagrindas perduodant receptus ir mitybos kultūrą, kurie ir sudarė mūsų visuomenę. Tai nebevyksta. Ir žinote, kai mes einame į darbą ir gyvenimas keičias, ir viskas tobulėja, mes turime į tai pažvelgti istoriškai – minutėlei sustoti, peržiūrėti, ar išlieka pusiausvyra. Bet tai nevyksta. Tai nevyko jau 30 metų.

Pereikime prie mokyklų, ten, kur esu gana specialistas. Taigi. Mokyklos. Kas yra mokykla? Kas ją išrado? Koks mokyklos tikslas? Mokyklos buvo išrastos, kad apginkluotų mus įrankiais, kad galėtume kurti, daryti nuostabius dalykus, užsidirbti pragyvenimui, ir t.t., ir t.t. Sutinkate? Bet mes nelabai išplėtėm ją spręsti sveikatos katastrofas Amerikoje, aišku? Mokyklos maistas yra tai, ką dauguma vaikų – 31 milijonas per dieną, tiksliau – valgo dukart per dieną, daugiau nei dažnai, pusryčiai ir pietūs, 180 dienų per metus. Taigi, galėtume sakyti, kad mokyklos maistas yra gan svarbus, tikrai, įvertinus šias aplinkybes.

Noriu pasakyti vieną dalyką, ir tai taip svarbu tikintis, kad magija suveiks ir pasklis per artimiausius tris mėnesius. Virėjos, kurios gaminate pietus Amerikai… Siūlau save jums kaip patarėją. Aš jų neteisiu. Jos daro geriausia, ką gali daryti. Daro geriausia. Bet daro tai, kas joms pasakyta, ir tai, kas pasakyta, yra neteisinga. Sistema yra valdoma buhalterių. Nėra pakankamai, ar išvis, apie mitybą nutuokiančių žmonių versle. Čia yra problema. Jei nesi maisto ekspertas, ir turi ankštą biudžetą, ir jis dar mažėja, tuomet negali būti kūrybingas, negali išbandinėti šio bei to ir aprašinėti skirtingus variantus. Jei esi buhalteris ir dėžučių skaičiuotojas, vienintelė išeitis, ką turi pagal aplinkybes, yra pirkti pigesnį šlamštą.

Dabar, tokia realybė, maistas, kurį jūsų vaikai gauna kiekvieną dieną, yra greitasis maistas, jis labai apdorotas, jame praktiškai išvis nėra šviežių produktų. Žinote, priedų kiekis, E skaičiukai, ingredientai, kuriais nepatikėtumėte… Nepakanka daržovių. Keptos bulvytės laikoma daržove. Pica pusryčiams. Jie net negauna normalių indų. Peiliai ir šakutės? Ne, jie per daug pavojingi. Jie turi žirkles klasės kabinete, bet peiliai ir šakutės, – ne. Ir mano požiūriu, jei neturite peilių ir šakučių mokykloje, jūs visiškai pririšti, nuo pat pagrindų, prie greitojo maisto. Nes jis valgomas rankom. Ir, beje, tai yra greitasis maistas. Hamburgeriai, dešrainiai, picos, visi tokie dalykai. 10 procentų iš to, ką išleidžiate rūpindamiesi sveikata, kaip jau sakiau, yra skirta nutukimui. Ir tai ketina padvigubėti. Mes nemokome savo vaikų. Nėra įstatymo nustatytos teisės mokyti vaikus apie maistą pagrindinėje ar vidurinėje mokykloje. Mes nemokome vaikų apie maistą.

Noriu jums papasakoti apie kai ką, apie kai ką, kas įkūnija problemą, kurioje esame. Noriu pakalbėti apie šį tą paprasto kaip pienas. Kiekvienas vaikas turi teisę į pieną mokykloje. Jūsų vaikai gers pieną mokykloje, per pusryčius ir pietus. Aišku? Jie išgers du buteliukus. Dauguma tiek ir geria. Bet pienas nebėra geras. Nes kažkas, tiekiantis pieną, – nesupraskit manęs neteisingai, aš už pieną, – bet kažkas tiekiantis pieną greičiausiai sumokėjo daug pinigų kažkokiam tipeliui išsiaiškinti, kad jei įdėsi daug priedų, keičiančių skonį ir spalvas, ir cukraus į pieną, taip, daugiau vaikų jį gers. Taip.

Ir, akivaizdžiai, šitai sulauks pasekėjų. Obuolių tiekėjai išsiaiškins, kad jei jie padarys irisinius obuolius, vaikai valgys daugiau obuolių. Suprantate, link kur suku? Manau, nereikia jokių prieskonių pienui. Matote? Cukraus dedama visur. Aš išnarstęs visus tuos ingredientus. Jis visur. Net pienas neišsigelbėjo iš modernių laikų problemų. Štai mūsų pienas. Štai mūsų pakelis. Jame yra panašiai tiek cukraus kaip ir jūsų mėgstamoje skardinėje limonado. Ir jie išgeria du per dieną. Taigi, leiskite man parodyti. Mes turime vaiką, štai, suvartojantį, žinote, aštuonis šaukštelius cukraus per dieną. [..] Bet kuris teisėjas pasaulyje, pasižiūrėjęs į statistiką ir įrodymus, pripažintų bet kurią išsivysčiusios šalies valdžią kalta dėl smurtavimo prieš vaikus. Tuo aš tikiu.

Jei būčiau čia šiandien atėjęs  su vaistu prieš AIDS ar vėžį, jūs peštumėtės ir grūstumėtės, kad tik pasiektumėt mane. Šitai, visos šios blogos naujienos, yra išvengiamos. Tai – geroji naujiena. Visiškai išvengiamos. Taigi, pagalvokite apie tai, turime problemą, mums reikia persiorientuoti. Taigi, ką turime daryti? Taigi, štai dalykas. Tai negali ateiti iš vieno šaltinio. Persiorientuoti ir padaryti tikrą reikšmingą permainą, tikrą pokytį, kad galėtume pažiūrėti tiesiai į akis ir pasakyti: “Per dešimt metų mūsų vaikų gyvenimų istorija, laimė, – ir, nepamirškime, protingieji, jei gerai maitiniesi, žinai, kad gyvensi ilgiau, visa tai, tai atrodys kitaip. Gerai?

Taigi, prekybos centrai. Kur dar taip religingai apsipirkinėjate? Savaitė iš savaitės. Kiek pinigų išleidžiate, per savo gyvenimą, prekybos centre? Mylime juos. Jie parduoda mums tai, ko mes norime. Taigi. Jie privalo mums pastatyti po maisto patarėją kiekvienam pagrindiniam prekybos centre. Jie turi padėti mums apsipirkinėti. Jie turi parodyti, kaip gaminti greitus, skanius, sezoninius patiekalus žmonėms, kurie yra užsiėmę. Tai nėra brangu. Tai kai kur daroma. Bet to reikia visur Amerikoje, ir greitai. Didieji prekybiniai ženklai, žinot, maisto gamintojai, privalo švietimą apie maistą pastatyti į aukščiausią vietą. Žinau, lengviau pasakyti nei padaryti. Tai ateitis. Tai vienintelis kelias.

Greitasis maistas. Greitojo maisto industrija, žinot, labai konkurencinga. Aš turėjau daug slaptų popierių ir sutarčių su greitojo maisto restoranais. Aš žinau, kaip jie tai daro. Turiu omeny, jie pripratino mus prie visų pagardinimų cukrum, druskos ir riebalų, ir x, y ir z. Ir visi juos myli. Aišku? Taigi, šie veikėjai bus dalis mūsų sprendimo. Bet mums reikia, kad valdžia pradėtų dirbti su visais greitojo maisto pardavėjais ir restoranais. Ir per penkių, šešių ar septynių metų periodą atpratintų mus nuo ekstremalių riebalų, cukraus ir kitų nemaistingų ingredientų kiekių.

Tokiomis sąlygomis, nepaprastai svarbu, kad kiekvienas vaikas amerikietis baigtų mokyklą žinodamas, kaip pasigaminti 10 patiekalų, kurie išgelbėtų jų gyvenimą. Gyvenimo įgūdžiai.

Tai reiškia, kad jie būdami studentais, jaunais tėvais galės išbandyti šį bei tą naujo, pasiremdami gaminimo pagrindais, nesvarbu, kad ir kokia recesija juos slėgtų. Jei gali gaminti, recesijos pinigai nerūpi. Jei gali gaminti, laikas nerūpi. Darbo vieta. Mes dar apie tai nešnekėjom. Žinot, laikas kompanijoms tapti atsakingoms už tai, ką jie maitina, ar suteikia galimybę įsigyti, savo darbuotojams. Darbuotojai yra amerikiečių vaikų mamos ir tėčiai. Marissa, jos tėtis mirė jos rankose, manau, būtų laiminga, jei korporacinė Amerika pradėtų deramai maitinti savo darbuotojus. Jie turi būti įtraukti. Grįžkime prie namų.

Dabar, žiūrėkite, jei mes padarytume visa tai, ir mes galime, tai taip pasiekiama. Galima rūpintis ir būti komerciniam. Visiškai. Bet namų ūkis privalo vėl perduoti gaminimo įpročius, žinoma. Perduoti tai kaip filosofiją. Ir man tai skamba gana romantiškai. Bet tiesiog jei vienas žmogus išmoko tris žmones, kaip kažką pagaminti, ir jie išmoko tris kitus savo pažįstamus, ir tai pakartojama 25 kartus, susidaro visa Amerikos populiacija. Romantiška, taip, bet, kas svarbiau, padėti žmonėms suvokti, kad kiekvienas asmeninis indėlis lemia pokyčius. Turime grįžti prie to, kas prarasta. Hantingtono virtuvė. Hantingtonas, kur sukūriau šią programą, žinote, mes sukūrėme šią preliminarią programą, kuri, tikiuosi, įkvėps žmones jungtis prie šios permainos. Aš tvirtai tikiu, kad ši permaina įvyks. Aš dirbu su bendruomone. Aš dirbau mokyklose. Aš atradau pastovių lėšų kiekvienai regiono mokyklai pereiti nuo prasto maisto prie šviežio sveiko maisto. Šeši su puse tūkstančiai kiekvienai mokyklai.

Tai viskas, ko reikia. Šeši su puse tūkstančiai vienai mokyklai. Virtuvėj reikia 25 tūkstančių per mėnesį. Aišku? Ji išmoko 5,000 žmonių per metus, kas yra 10 procentų jų populiacijos. Ir tai žmonės su žmonėmis. Žinote, vietiniai virėjai moko vietinius žmones. Tai nemokamos maisto gaminimo pamokos, nemokamos pamokos pagrindinėje gatvėje. Tai tikras, pasiekiamas pokytis, tikras, pasiekiamas pokytis. Amerikoje, jei truputį atsitrauksime dabar, vyksta nuostabūs dalykai. Vyksta daug nuostabių dalykų. Yra angelų visoj Amerikoj darančių puikius dalykus mokyklose, jungiančius ūkininkus prie mokyklų, sodus, keičiančius švietimo sistemą. Yra nuostabių žmonių tai jau darančių. Problema, kad jie nori tai pakartoti ir kitoje mokykloje, ir dar kitoje. Bet nėra lėšų. Turime suorganizuoti ekspertus ir angelus greitai, juos identifikuoti, ir leisti jiems lengvai rasti resursų, kad galėtų skleisti tai, ką jie jau daro, ir daro puikiai. Amerikos verslas turi padėti Poniai Obama daryti dalykus, kuriuos ji nori daryti.

Ir žiūrėkit, žinau, tai keista, kai anglas stovi prieš jus ir kalba apie visa tai. Visa, ką galiu pasakyti, man rūpi. Aš esu tėtis. Ir myliu šią šalį. Ir aš tvirtai tikiu, iš tikrųjų, kad jei perversmas gali būti padarytas šioje šalyje, nuostabūs dalykai įvyks visam pasauly. Jei Amerika tai padarys, aš tikiu, kiti seks jos pavyzdžiu. Tai be galo svarbu.

Kai buvau Hantingtone, bandydamas priversti veikti kelis dalykus, ir kai jie neveikė, aš galvojau, jei turėčiau burtų lazdelę, ką aš daryčiau? Ir žinot, ką pagalvojau? Tiesiog norėčiau būti pastatytas prieš pačius nuostabiausius darytojus ir Amerikos sujudintojus. Ir po mėnesio TED paskambino man ir įteikė šį apdovanojimą. Esu čia. Taigi, mano noras. Mano noras yra, kad padėtumėte stipriam stabiliam judėjimui išmokyti kiekvieną vaiką apie maistą, įkvėpti šeimas vėl gaminti, ir įgalinti žmones visur kovoti prieš nutukimą.

Rašyti komentarą

Passionate about events industry?