Daumantas Mikučionis: Aistra gyventi – vaistas nuo nedarbo

job-fire-and-passion

Turiu du aukštuosius ir sėdžiu be darbo. Ši chrestomatinė varguolio frazė Lietuvos viešoje erdvėje pastaruoju metu žiauriai krinta į akis ir širdį! Tokių graudžių istorijų antraštės prastai slepia vieną ir tą pačią Lietuvos žmonių tragediją: abejingumą savo likimui.

Aiškumo dėlei, pabrėšiu, kad šiam tekstui svarbus populiarus terminas „varguolis“ man visada reiškė ir reikš mentaliteto tipą ir dvasios būseną, ir jokiu būdu ne kišenės turinį. Tai štai aš, kaip darbdavys, samdęs šimtus darbuotojų trims skirtingiems verslams, galiu jums atsakingai pareikšti, kad nepriklausomai nuo verslo tipo ir pozicijos lygio, varguolius sutinku kiekviename lygyje ir kiekviename versle.

Šiandien tokius dvasios ubagus užuodžiu per pirmas dvi pokalbio minutes. Tokie žmonės paprastai nežino, kodėl įstojo į vokiečių kalbą, filosofiją arba socialinę rūpybą. Dar jie būna baigę to paties dalyko magistrą – nes nerado darbo po bakalauro, plius „vis tiek kažkaip jau reikia“ – atseit darbdaviams. Iš tikrųjų reikia mamai, tėčiui ir savo neveiklumui pateisinti, o darbdaviams rečiausiai (ir kai reikia, jie nurodo). Laisvalaikiu tokie kandidatai paprastai mėgsta „pabūti su draugais“, jų hobis – keliauti, o paklausti apie atlyginimą (patys niekada nepaklaus), mykia ir sako, kad nori pradėti bent nuo minimumo. Jie man kelia žiaurų žiovulį, kurį sklaidau nestandartiniais klausimais. Pvz., kaip praleidai rytą? Kokios muzikos klausei važiuodama į pokalbį? Ką veiksi savaitgalį? Kadangi šių klausimų nebuvo paguglintoje medžiagoje apie pokalbio dėl darbo eigą, varguolis kandidatas pradeda muistytis, prakaituoti ir mintyse spėlioti, koks teisingas atsakymas. Tai ką darbdavys iš tokio pilko pokalbio ir Mis Vidutinybės titulą laimėjusio gyvenimo aprašymo turėtų atsiminti? Tokiam kandidatui – be šansų tapti laiminguoju samdiniu, nes jo net neįmanoma atsiminti tarp kitų kandidatų.

Klausykite, mes irgi žmonės, ir dar visai supratingi. Mes irgi kažkada siekėme pirmo darbo, paskui antro ir t. t. Mes nebūtinai iš karto žibėjome darbo pokalbiuose. Suprantame, kad Lietuva nėra galingiausia pasaulio ekonomika, ir su darbais – ne pyragai. Mes gal irgi ne visi taikliai rinkomės, ką studijuoti, o vėliau – ką dirbti. Mes netgi suprantame, kad ne visi gimsta Vilniuje lietuviškai pasiturinčioje šeimoje, ir, galų gale, ne visi vienodai apdovanoti intelektu, nekalbant jau apie įgimtus talentus. Bet vieną dalyką privalote turėti. Aistrą gyvenimui!

Nesvarbu, kokia forma ji pasireikš. Bet mes, darbdaviai, norime ją matyti! Labiau nei jūsų „du aukštuosius“. Labiau nei internetinio standarto CV. Mes norime gyvų kandidatų, norinčių, trokštančių, siekiančių, žibančiom akim ir kunkuliuojančia vidine energija. Kaip matote, čia ne CV ir ne darbo patirties reikalai. Duokit man kandidatą, kuris studijuoja vokiečių kalbą, nes nori perskaityti „Mein Kampf“ originalą! Filosofijos studentą, kuriam rūpi pakeisti pasaulį. Sociologijos studentą, kuris trokšta padėti skurstantiems! Darbdaviai susipeš dėl tokių žmonių, nes jie turi aistrą ir gali kurti! O mes dėl to ir samdome, kad darbuotojai kurtų pridėtinę vertę.

pasaulispagaldaumanta.com

1 Komentas

  1. Monika says:

    Norėčiau pakliūti pas tokį entuziastingą darbdavį 🙂 Gerai motyvuojantis straipsnis.

Rašyti komentarą

Passionate about events industry?