Šimtametis K.Ambrozaitis: nereikia visų jėgų iššvaistyti jaunystėje

K.Ambrozaitis

K.Ambrozaitis (Š.Mažeikos nuotr.)

Vilniuje gyvenantis Kazys Ambrozaitis gimė prieš šimtą metų – 1911 metų liepos 24 dieną. Jis – habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, buvęs gydytojas rentgenologas, daugybės mokslinių knygų autorius ir bendraautoris, pastaraisiais metais parašęs ir tris autobiografines knygas, vieną pabaigęs prieš pat šimto metų jubiliejų.

Iki šiol K. Ambrozaitis išlaikė savo tvirtą būdą – kaip pasakė, taip ir bus – jo niekas neperkalbės, todėl jis paskiria būtent tą, o ne kitą dieną pokalbiui ir sutinka fotografuotis tik tada, kai gerai atrodys, bus pasiruošęs ir pasipuošęs – jokių stresą keliančių ekspromtų. Sutinkame su visais jo reikalavimais, nes suprantame – kieno gi daugiau pasiklausi, kaip reikia gyventi, jei ne šimtą metų gyvenančio žmogaus.

Visi trokštame gyventi laimingai, kai kurie – būtinai teisingai ir prasmingai, todėl jūsų, žmogaus, gyvenusio net šimtą metų, prašau – pasidalykite patirtimi, kaip gyventi, kad nesigailėtum?

Svarbiausia – negalima blaškytis. Jei žmogus blaškosi, nežino, ko nori gyvenime, jam bus sunku gyventi. Besiblaškant pakenkiama žmogaus nervų sistemai. Dar jaunystėje reikia išsiaiškinti, ko nori pasiekti ir atkakliai žingsniuoti į tą pusę. Žinoma, reikia ir pasilinksminti, bet nereikia viso gyvenimo paversti pasilinksminimu – taip žmogus nieko nepasieks. Tikslai nebūtinai turi būti kokie ypatingi, tai gali būti mokslas, o gali būti ir amatas, kurį norima gerai įvaldyti. Kai tikrai žinai, ko nori, gyvenimas įgyja prasmę. Be to, nereikia visų jėgų iššvaistyti jaunystėje.

Daug nervų gyvenime atima įvairios kasdienės smulkmenos, kai demonstruojama bloga nuotaika, ant kitų išliejamas pyktis, be reikalo priekabiaujama, skleidžiamos paskalos. Kaip nuo to apsisaugoti?

Į smulkmenas nereikia kreipti dėmesio, nusispjauti. Į daug ką nereikia reaguoti, o to galima išmokti, tik reikia truputį su savimi padirbėti. Jei viską imsi į galvą, tai kas iš tavęs liks – sudegsi be laiko. Nereikia sustoti ties tuo, kas kažkada negero buvo. Mano gyvenime buvo daugybė sunkių ir dramatiškų momentų. Jaunystėje iš didelės šeimos likau vienas – tėvai ir sesuo ištremti, du broliai žuvo bunkeriuose, pats taip pat dvejus metus kalėjau lageryje Vorkutoje. Ten sunku buvo dar ir dėl to, kad visiškai nemokėjau rusų kalbos, bet išgyvenau, prisitaikiau. Pamiršti to neįmanoma, bet reikia atleisti skriaudėjams, nesinešioti pykčio savyje. Negalima į viską emociškai pasinerti, išgyventi ir depresuoti. Jei nesi optimistas iš prigimties, stebėk gyvenimą, žmones, save, nes optimizmo šiek tiek galima išmokti. Mano visi draugai iškeliavo, žmona, tai ką man daryti? Juk turiu gyventi taip, kaip yra. Kartais, norėdamas save nuraminti, galvoju, kad žmonos nėra, gal kur į parduotuvę išėjo…

Dabar žmonės psichologiškai palūžta dėl daug menkesnių dalykų, tarkime, laikinų finansinių sunkumų. Kas jums, žmogui išgyvenusiam du karus, tremtį, artimųjų netektis, teikė ir teikia stiprybės?

Manau, tikslas ir žinojimas, ko nori, ko toliau privalu siekti tam sutelkiant visas jėgas. Apie tai, kad paleidžia iš lagerio Vorkutoje, pranešė 1947 metų vasario 22 dieną – turėjau išsinešdinti tuoj pat, išgaruoti kaip kamparas, per dešimt minučių. Nusprendžiau važiuoti į Vilnių, nes buvau daug skaitęs, jog net kriminaliniai nusikaltėliai renkasi sostines – ten lengviau įsilieti į margą žmonių minią. Pamaniau, kad jie savaip teisūs, todėl po ilgos kelionės traukiniu, aš, lagerininkas, su netašytų lentų lagaminu, kuriame gulėjo keli skudurai, kurių net rūbais nepavadinsi, vieną šaltą vasario dieną išlipau karo sugriautame Vilniuje. Atrodžiau kaip valkata, bet ir sutikti vilniečiai gatvėse neatrodė geriau už mane. Buvau netekęs visko – darbo, namų. Grįžus po tremties į Lietuvą, ministerija man neleido dirbti gydytoju – ne ta biografija, didžiulis minusas ne tik lageris, bet ir tai, kad A. Smetonos Lietuvoje kelerius metus dirbau gydytoju. Dar vienas smūgis – kai kurie draugai vengė priimti gyventi, bijojo. Štai ką iš tiesų reiškia pradėti gyvenimą iš naujo. Bet turėjau tikslą – žinojau, kad žūtbūt privalau įsitvirtinti Lietuvoje, gauti darbo pagal profesiją, juk buvau gydytojas. Tas tikslas man neleido suskysti, nuleisti rankų.

Ar jums labai didelė ir sunki pasirodė dabar pasaulį ir Lietuvą išvarginusi ekonominė krizė?

Kadangi gyvenimą nuo nulio pradėjau ne vieną kartą, jokios didelės krizės dabar Lietuvoje nemačiau ir nematau – visi vaikšto su pilnais krepšeliais maisto. Net jaunimas, studentai vairuoja brangius automobilius. Man negaila, bet noriu pasakyti – taip negalima. Žmogus turi žinoti, kaip pinigai uždirbami. Reikia jį to išmokyti. Net turtingi tėvai neturi lepinti vaikų brangiais dalykais – tai jaunam žmogui kenksminga.

Gal žinote gerų būdų, kaip kovoti prieš stresą?

Svarbiausia – stengtis žiūrėti ramiai į tuos dalykus, kurių pakeisti neįmanoma, nes nervinkis nesinervinęs – nieko nebepakeisi ir keisk ramiai tuos, kuriuos gali pakeisti. Prisimenu, mane areštavo, veža sunkvežimiu nežinia kur, gal sušaudyti. Mano bendrakeleiviai panikuoja, o aš ramus – juk šioje situacijoje nieko pakeisti negalima. Reikia suimti save į rankas, negalima pasiduoti panikai. Daugelį dalykų reikia spręsti nesikarščiuojant, apgalvojus.

Ar dažnai jus kankina pyktis, pavydas? Ir kaip tuos slibinus savyje nugalėti?

Mane visada labiausiai kankino ambicijos, visada jų turėjau. Šiaip gyvenime stengiausi niekam neužminti ant nuospaudos. Niekada nekenkdavau kitiems – dirbdavau, nes visada turėjau tikslą, tačiau to siekiau ne padlaižiaudamas ar lipdamas kitiems per galvas, o kryptingai varydamas savo vagą. Net jei ir supyksti, nereikia savyje laikyti pykčio. O nuleisti garą galima išėjus trumpam pasivaikščioti.

Su žmona pasistatėte gražų namuką gražioje Vilniaus vietoje. Dabar namui pasistatyti dažnai imamos banko paskolos. Kaip planą sovietmečiu gyventi nuosavame name pačiame Vilniuje įgyvendinote jūs?

Jeigu tvarkingai gyveni, viskas įmanoma. Pradžiai buvome pasiskolinę pinigų iš pažįstamos, taupėme, statėme palaipsniui ir skolą grąžinome. Namą pradėjome statyti 1955 metais, juk reikėjo kažkur gyventi, nes gyvenome viename bute keturios šeimos, virtuvė buvo bendra. Reikėjo kažką daryti, negalėjome sėdėti sudėję rankų. Namą statėme su žmona patys, savo rankomis, po penkerių statybų metų įsikraustėme. Buvo labai sunku, statydavome grįžę iš darbo, bet pasistatėme, nes turėjome tokį tikslą, o kai jį turi viskas įmanoma.

Žmonės vis ieško amžinos jaunystės ir laimingos santuokos receptų. Judu su žmona gyvenote daug dešimtmečių kartu. Kaip jums tai pavyko?

Mudu gyvenome kartu šešiasdešimt vienerius metus. Vedžiau jau būdamas metuose – trisdešimt šešerių, iki tol ne vedybos buvo galvoje – karas, tremtis, rūpėjo, kaip išgyventi. Tuokėmės praėjus maždaug keturiems mėnesiams po pažinties. Žmonai buvo 27-eri – abu ne jaunikliai. Manęs per daug nekankino hormonų audros, kurios būdingos jaunystėje ir daug ką sugriauna poros gyvenime. Pradžioje būna stipresnė meilė, o paskui porą jungia ir meilė, ir draugystė. Mano patirtis rodo – šeimoje reikia viską daryti kartu. Nereikia žmonai niekur savo vyro išleisti vieno, o vyrui žmonos. Mes su žmona visur eidavome kartu ir tai buvo labai teisinga, labai gerai. Nereikia paleisti antros pusės vienos į vakarėlius. Nuėjus kartu – tegul šnekasi, juokauja, bet būti reikia kartu. Jei šeimoje pasitaiko koks nesklandumas, nereikia konflikto gilinti. Moterys mėgsta pasikarščiuoti – į tai nereikia kreipti dėmesio, o nusispjauti, patylėti ir garas bus nuleistas.

Kaip rinkotės žmoną? Kokios savybės buvo būtinos?

Sutuoktiniai turi būti vienodo išsilavinimo, nes nebus su kuo visavertiškai kalbėtis. Mano žmona, kaip ir aš, buvo gydytoja. Visad bijojau artisčių, nes jos turi būti viešumoje. Vengiau menininkių, nes kuo didesnis menininkas, tuo sunkiau su juo žmoniškai susikalbėti. Menininkai linkę į bohemišką gyvenimą. Labai mėgstu meną, bet menininkių bijojau ir vengiau.

Daug žmonių dabar ilgai bando vienas kitą, nesituokia. Gal ir gerai, juk vienas iš sėkmingos šeimos pagrindų yra ir abu sutuoktinius patenkinantis seksas.

Tie bandymai – anomalija. Žmonės turi būti vienas kitam įsipareigoję. Kai nesusituokę gimdo vaikus, kenkia ir vaikams. Anksčiau buvo puikus dalykas – sužieduotuvės. Vaikai turi augti normalioje šeimoje, kur turi egzistuoti švelni diktatūra, auklėjama abiejų tėvų pavyzdžiu.

Ar daug dėmesio skiriate ir skirdavote sveikam gyvenimo būdui? Ar tai gali padėti sulaukti ilgo amžiaus?

Jokių ypatingų taisyklių nesilaikiau ir nesilaikau, bet žinau keletą paprastų principų, kurių privalu paisyti. Pirmas dalykas – žmogui svarbu nenutukti. Mano amžiaus žmogui svarbu vartoti kuo mažiau druskos, cukraus, valgyti neriebų maistą, nevartoti gyvulinės kilmės riebalų, nors kartais aš suvalgau lašinių. Valgyti per dieną reikia penkis kartus, bet po nedaug, skrandis ilgainiui įpranta prie mažo maisto kiekio ir žmogus nebepersivalgo. Jeigu prisikemšama daug per vieną kartą, organizmas nereikalingą kiekį paverčia riebalais. Vakarieniauju 19 valandą, stengiuosi valgyti negausią, nekaloringą vakarienę, bet, prisipažinsiu, ne visada pavyksta. Visą gyvenimą rytais mankštindavausi, o dabar kasdien stengiuosi pasivaikščioti – netoli namų apsuku vieną kitą ratuką. Niekada nemėgdavau miegoti pietų miego. Jaunystėje man pakakdavo šešių valandų miego, dabar pamiegu aštuonias, kartais prigulu dieną, bet nemiegu. Viskas paprasta, tik nereikia leisti sau per daug sustorėti, aptingti, nes paskui labai sunku sugrįžti į normą.

Mūsų visuomenė dejuoja: nėra pinigų – nėra gyvenimo. Ar tikrai pinigai yra laimės garantas?

Dėl pinigų galiu pasakyti taip – liuksuso šioje srityje mano gyvenime niekada nebuvo. Išvažiavau studijuoti, kaime liko mano broliai, sesuo. Nebuvo lengva. Ką darydavau, jei norėdavu nueiti į teatrą? Ogi nevalgydavau pietų. Pažiūrėdavau spektaklį ir jausdavausi laimingas. Mano patarimas kitiems – gavai algą, nors nedidelę dalį iš karto atidėk, nes, jei to nepadarysi iš karto, niekada nebeatidėsi. Būtina turėti fondą, jei užkluptų sunki diena. Geriau nepavalgyk vieną dieną, bet atidėk. Kai kurie mano – man dabar sekasi ir visada seksis, tad galima išlaidauti. Ne. Reikia turėti saiką. Nereikia būti šykščiam, bet protingai taupiam. Pinigai ir laimė tikrai nėra tiesiogiai susiję. Buvo daug akimirkų lageryje, kai ten jaučiausi laimingas, o ten nebuvo nei pinigų, nei laisvės, nei tėvynės. Gyvenime nereikia apsikrauti nereikalingais daiktais, pirkti tik tai, kas reikalinga. O man namie maloniausios ir laimės akimirkas primena lentynos, kuriose sustatyti suvenyrai, kriauklės, akmenėliai parsivežti iš įvairiausių pasaulio šalių. Štai kas tikrai žmogui brangu ir leidžia džiaugtis. Tai tikras džiaugsmas. Nors gyvenu vienas, bet kai matau šiuos kelionių liudininkus, atrodo, gyvenu taip pat, kaip gyvenau.

Sakoma, žmogaus gyvenimas visavertis, jei jis, be visa kita, turi gerų draugų, bet juk draugystė kažkuria prasme taip pat yra darbas – ją reikia puoselėti, aukoti laiką, nuryti tai, kas nelabai priimtina.

Viską reikia labai gražiai susitvarkyti. Negalima daug laiko leisti su draugais, negali namai visą laiką būti pilni draugų. Nuolatiniai draugai – tai reiškia nuolatinis priiminėjimas, rūpesčiai, išlaidos, nelieka šeimos bendravimo tik šeimos rate. Su draugais reikia susitikti retkarčiais, o ne tada, kada tik kam šovė į galvą. Nereikia persiimti kitos šeimos reikalais, rūpesčiais, demonstruoti per daug didelę meilę, nes anksčiau ar vėliau tai atsirūgsta. Reikia padėti, bet nesileisti į per didelius familiarumus. Visada malonu susitikti su draugais, gražiai juos priimti ar pasisvečiuoti pas juos, bet nereikia per daug ir per dažnai, nes nelieka laiko darbui.

Gyvenime verta mokytis iš savo klaidų ar visgi geriau iš svetimų?

Geriausia turėti nuovokos ir pasimokyti iš svetimų klaidų. Be to, nepamiršti, kad daug ko galima išmokti ne tik mokyklose, bet ir gyvenimo universitetuose. Mano gyvenimo universitetai buvo du – kai jaunas, dvidešimt šešerių, išvažiavau dirbti į kaimą gydytoju ir lageris Vorkutoje. Kaime išmokau bendrauti su žmonėmis, kurių gyvenimai man gal ir nebuvo labai įdomūs. O lageris tapo tikrą išgyvenimo mokykla. Stebėdamas žmones, situacijas, analizuodamas jas, jau įėjus žmogui, beveik žinodavau, kaip su juo kalbėti, ko tikėtis – tapau neblogu psichologu, kurį mokė pats gyvenimas. Jei esi akylas, daug ko gali išmokti ir gyvenimo universitetuose bei iš kitų žmonių patirties.

Inga Liutkevičienė www.ingosknygos.lt,
www.DELFI.lt

Rašyti komentarą

Passionate about events industry?