Jason Fried: Kodėl darbas nevyksta darbe

business

Džeisonas Fraidas (Jason Fried) pristato radikalią teoriją apie darbą: biuras darbui yra netinkama vieta. Kalbėdamas TEDxMidwest, jis išvardina pagrindines problemas (jas pavadina M&Ms) ir pasiūlo tris išeitis, ką reikėtų daryti, kad darbas vyktų ir darbe.

Džeisonas Fraidas pasakoja: Įmonės pasistato biurus. Nusiperka pastatą, arba išsinuomoja, ar nusiperka lizingu kažkiek erdvės, tada pripildo tą erdvę daiktais. Stalais, suolais, kėdėmis, kompiuterine technika, programine įranga, interneto ryšiu, galbūt šaldytuvais, galbūt dar keliais daiktais, ir tuomet tikimasi, kad darbuotojai, ar savanoriai, ateis į tą vietą kiekvieną dieną ir puikiai dirbs. Rodos, visiškai teisinga būtų to reikalauti ir tikėtis.

Tačiau, jei visgi pakalbėtumėm su žmonėmis arba patys pasvarstytumėme, paklaustume savęs, kur išties renkamės eiti, kai būtina kažką nuveikti? Pasirodo, kad žmonės nesako to, ką darbdaviai mano, jog turėtų atsakyti. Galima paklausti žmonių, kur jie renkasi eiti, kai būtinai reikia kažką nuveikti? Dažniausiai gaunami trijų rūšių atsakymai. Pirmasis – tam tikra aplinka, vieta ar kambarys. Kitas – judantis objektas. Ir trečias – laikas.

Štai jums keletas pavyzdžių. Kai paklausiu žmonių – o aš klausinėju žmonių šio klausimo jau beveik 10 metų. Klausiu: „Kur einate, kai reikia atlikti rimtą darbą?“ Išgirstu tokius atsakymus – prieangis, denis, virtuvė. Arba – laisvas kambarys namuose, rūsys, kavinė, biblioteka. Arba – traukinys, lėktuvas, mašina. Kartais žmonės sako, „Ne tiek svarbu, kur aš esu, svarbiausia, kad būtų ankstus rytas ar labai vėlyvas vakaras arba savaitgalis.“ Beveik niekada neišgirsite, jog kažkas renkasi biurą. Tačiau įmonės išleidžia tiek pinigų vietoms, vadinamoms biurais, ir nuolat verčia žmones ten eiti, nors jie ten visai nedirba.

Kaip visa tai suprasti? Kodėl taip yra? Kodėl tai vyksta? Jei pasigilintume, tai suprastume – žiūrėkite, kas nutinka – žmonės eina į darbą, ir praktiškai jie iškeičia savo darbo dieną į serija darbo momentų. Štai kas nutinka biure. Jau nebėra darbo dienos, telieka darbo momentai. Tarytum įėjimas į biurą būtų kaip Cuisinart, įeini ir tavo diena padalinama į mažas dalis, nes turi 15 minučių čia, 30 minučių ten, tada dar kas nors nutinka ir būni atitrauktas nuo darbo, kad atliktum kažką kita, tada vėl turi 20 minučių, o tada ateina pietų metas. Tada turi padaryti dar ką nors, tada gauni 15 minučių, o tada kažkas jus atitraukia nuo darbo ir kažko paklausia. Ir jums net nesuvokus, jau 17:00, tada pagalvoji apie praėjusią dieną ir suvoki, kad nieko nepadarei. Manau, mes visi esam tai patyrę. Greičiausiai tai patyrėme ir vakar, ar užvakar, ar dar prieš vieną dieną. Pagalvoji apie praėjusią dieną ir supranti „aš visiškai nieko šiandien nenuveikiau“. Buvau darbe. Sėdėjau prie stalo. Naudojausi savo prabangiu kompiuteriu. Naudojau programinę įrangą, kurią man liepė naudoti. Dalyvavau susirinkimuose, į kuriuos buvau kviestas. Dalyvavau konferencijose telefonu. Dariau visa tai. Bet iš tiesų nieko nenuveikiau. Tiesiog atlikau užduotis. Bet išties neįvykdžiau jokio reikšmingo darbo.

Ir ką galima suprasti, ypač tai galioja kūrybingiem žmonėms – dizaineriams, programuotojams, rašytojams, inžinieriams, mąstytojams – kad žmonėms iš tikrųjų reikia ilgos trukmės nepertraukiamo laiko, jei jie nori ką nors nuveikti. Negali kažkam duoti 15 minučių ir liepti būti kūrybingam, susikoncentruoti į kažkokią problemą. Įmanoma ir netikėtai sugalvoti kokią įdėją, bet dažniausiai, kad rimtai įsigilintum, reikalingi pakankamai ilgi nepertraukiamo laiko periodai. Ir nors darbo diena paprastai turi 8 valandas, kiek gi žmonių kada yra turėję darbe aštuonias valandas tik sau? O septynias? Šešias? Penkias? Keturias? Kada paskutinį kartą turėjote 3 ramias valandas darbe? Dvi valandas? Vieną, galbūt. Labai labai mažai žmonių išties turi darbe ilgus nepertraukiamus laiko periodus. Štai kodėl žmonės renkasi dirbti namie, arba jie eina į biurą, tačiau ten eina labai anksti ryte, arba vėlai vakare, kai aplink nieko kito nėra, arba jie pasilieka biure ilgiau, kai jau visi kiti išeina, arba vyksta ten savaitgaliais, arba jie atlieka darbus lėktuve, arba dirba mašinoje ar traukinyje, nes ten niekas jų neblaško.

Na, žinoma, ir ten yra dalykų, blaškančių dėmesį, tačiau ten nėra tikrai smarkiai dėmesį blaškančių dalykų, apie kuriuos aš tuoj pat pakalbėsiu. Ir šis fenomenas, jog turimi tik trumpi laiko periodai darbams nuveikti primena man apie dar vieną dalyką, kuris gerai neveikia, jei būna pertraukiamas, tai miegas. Manau, miegas ir darbas yra labai susiję. Ir ne tik tuo, kad negali dirbti, kol miegi ar negali miegoti, kol dirbi. Ne tai turėjau galvoje. Turiu omenyje būtent tai, kad miegas ir darbas yra fazėmis paremti procesai. Taigi, miego fazės arba ciklai – vieni vadina vienaip, kiti kitaip. Jų yra penkios, ir tam, kad būtų pasiektos giliosios fazės, pačios svarbiausios, reikia praeiti per kitas ankstyvesnes fazes. O jei ankstyvosiose fazėse esate pertraukiamas – jei kas nors užkliudo jūsų lovą, ar pasigirsta garsas, ar nutinka dar kas nors – negalite tęsti, kur sustojote.

Jei miegas sutrukdomas ir jūs pabundate, reikia viską pradėti nuo pradžių. Taigi grįžtate keliomis fazėmis atgal ir vėl pradedate nuo pradžių. Ir kuo gi tai baigiasi – kartais taip nutinka kelias dienas iš eilės atsikeliate aštuntą valandą ryte, ar septintą valandą, ar kad ir kada jūs keliatės, ir galvojate: „velnias, miegojau gana prastai“. Lyg ir miegojau – nuėjau gulti, atsiguliau – bet nelabai miegojau. Sakoma, kad einame miegoti. bet iš tiesų tik ruošiamės miegoti. Užtrunka šiek tiek laiko – reikia praeiti tas visas fazes ir panašiai. Ir jei būname pertraukti, gerai neišsimiegame. Taigi, kaip galime tikėtis – ar kas nors iš jūsų tikisi gerai išsimiegoti, jei būnate pertraukinėjami visą naktį? Nemanau, kad kas taip manytų. Tai kodėl tikimės, kad žmonės gerai dirbs, kai jų darbas visą dieną būnant biure yra pertraukinėjamas? Kaip mes galime tikėtis, kad žmonės atliks darbus, jei jie eina į biurą tam, kad būtų pertraukinėjami? Neatrodo labai logiška.

O dabar pagalvokime, kokie gi trukdžiai yra darbo vietose, kurių nerasime kitur? Nes ir už biuro ribų galima rasti trukdžių, pavyzdžiui, televizorius, arba galima sugalvoti eiti pasivaikščioti, arba šaldytuvas, esantis apačioje, arba sofa, ar bet kokia kita veikla, kuria galima susivilioti. Taigi pakalbėjus su vadovais, jie pasakytų, kad jie nenorėtų, jog jų darbuotojai dirbtų namie, nes ten juos blaškytų visi šie galimi trukdžiai. Be to, jie taip pat kartais sako: „Jei aš negaliu matyti, ką žmogus veikia, kaip galiu žinoti, jog jis dirba?“ Kas yra visiškas absurdas, bet vadovai kartais taip sako. Aš esu vienas iš tokių vadovų. Aš suprantu; aš žinau, kaip tai vyksta. Mums visiems derėtų šioje vietoje patobulėti. Dažnai minimi tokie trukdžiai: „Negaliu kam nors leisti dirbti namie. Jie pradės žiūrėt televizorių. Jie sugalvos dar ką nors.“ Bet pasirodo, tai nėra tie dalykai, kurie labiausiai trukdo susikaupti. Nes tai yra laisva valia pasirenkami trukdžiai. Jūs patys nusprendžiate, kada norite būti blaškomi televizoriaus. Jūs nusprendžiate, kada norite kažką įsijungti. Jūs nusprendžiate, kada norite nusileisti apačion ar išeiti pasivaikščioti. Biure dauguma trukdžių ar dėmesio nukreipimo priežasčių, kas labiausiai ir trukdo atlikti darbus, yra nuo jūsų nepriklausantys, Panagrinėkime kelis pavyzdžius.

Sakykim, vadybininkai ir viršininkai dažnai sudaro įspūdį, kad tikrieji trukdžiai darbo metu yra tokie dalykai kaip Facebook, Twitter ir Youtube, bei kiti internetiniai puslapiai. Ir tuo tikrai tikima, todėl imamasi tokių priemonių kaip šių internetinių puslapių uždraudimas darbe. Kai kurie iš jūsų galbūt ir dirbate tokiose vietose, kur tam tikri puslapiai uždrausti. Ką čia Kinija? Kas per velniai čia vyksta? Negalima lankytis internetiniame puslapyje darbe, tai yra priežastis, kodėl žmonės nedirba? Nes jie lankosi Facebook ar Twitter? Tai absurdiška. Šiais laikais Facebook, Twitter ar Youtube yra modernios „parūkymo pertraukėlės“. Prieš 10 metų niekam nerūpėdavo leisti darbuotojams pailsėti 15 minučių ir parūkyti, tai kodėl kam nors turėtų rūpėti tai, kad kažkas apsilanko Facebook karts nuo karto, ar Twitter, ar Youtube? Ne tai yra didžiausios bėdos biuruose.

Tikrosios problemos yra tai, ką aš vadinu M&M’s, vadovai ir susirinkimai. Tai yra didžiausios problemos biuruose šiais laikais. Tai yra priežastys, kodėl darbe dirbti yra labai sunku – dėl vadovų ir susirinkimų. Įdomu tai, kad visose darbui tinkamose vietose, apie kurias kalba žmonės – namie ar mašinoje, ar lėktuve, ar vėlai vakare, ar anksti ryte – nėra nei vadovų, nei susirinkimų; ten galima rasti daug kitų trukdžių, bet ten nėra vadovų ir susirinkimų. Tai dalykai, kurių nėra niekur kitur, bet jie neišvengiami biure. O vadovai praktiškai yra žmonės, kurių darbas yra pertraukinėti kitų žmonių darbą. Tai yra vadovų paskirtis – pertraukinėti kitus. Jie patys nedirba, taigi jie turi užtikrinti, kad dirbtų visi kiti, kas ir yra tų kitų trukdymas. Pasaulyje yra daugybė vadovų. Pasaulyje yra ir daugybė žmonių. Pasaulyje yra ir daugybė trukdžių būtent dėl tų vadovų. Jie būtinai turi paklausinėti: „Labas, kaip sekasi?“ „Parodyk, ką čia darai“ ir panašius dalykus. Ir jie nuolat pertraukia darbą netinkamu metu, kai tu kaip tik stengiesi atlikti tai, už ką tau mokama. jie yra linkę pertraukinėti.

Tai nėra gerai. Bet kas dar blogiau tai, kad vadovai dar ir organizuoja susirinkimus. O susirinkimai yra tiesiog kenksmingas, žiaurus dalykas darbo dienoje. Mes visi žinome, jog tai tiesa. Niekada nenutinka taip, kad koks darbuotojas imtų ir sušauktų spontanišką susirinkimą; viskas veikia ne taip. Vadovai sušaukia susirinkimus tam, kad surinktų visus darbuotojus draugėn, kas yra ypač kenksmingas dalykas dirbantiems žmonėms – tiesiog pasakyti: „Žiūrėk, dabar mes sukviesime 10 žmonių ir turėsime susirinkimą. man nesvarbu, ką šiuo metu veiki. Tau tiesiog reikia tai nutraukti tam, kad galėtum dalyvauti susirinkime.“ Kokie šansai, kad visi 10 žmonių yra pasiruošę tiesiog imti ir nutraukti darbą? Kas jei jie tuo metu galvoją apie kažką labai svarbaus? Kas jei jie vykdo atsakingą užduotį? Staiga imi ir pasakai, kad jie turi nutraukti tai, ką daro, ir eiti daryti kažką kita. Taigi jie eina į susirinkimų kambarį, susirenka ir jie kalba apie dalykus, kurie dažniausiai net nėra labai svarbūs. Nes susirinkimai nėra darbas. Susirinkimai yra vieta, kur einama pakalbėti apie tai, ką turėtume dirbti vėliau.

Be to, susirinkimai dauginasi. Vienas susirinkimas dažniausiai veda link kito susirinkimo, o vėliau dar prie kito. Dažniausiai susirinkimuose būna per daug žmonių, be to, susirinkimai įmonei labai brangiai kainuoja. Dažnai manoma, kad vienos valandos trukmės susirinkimas yra vienos valandos susirinkimas, bet tai nėra tiesa, nebent dalyvautų tik vienas darbuotojas. Jei dalyvauja 10 žmonių, tai 10 valandų susirinkimas, ne vienos valandos. Tai 10 valandų produktyvaus darbo atėmimas iš organizacijos, kad būtų įvykdytas tas vienos valandos trukmės susirinkimas, kuris greičiausiai galėjo nesunkiai būti pakeistas kelių minučių pokalbiu tarp dviejų ar trijų žmonių. bet vietoj to pasirenkamas suplanuotas ilgas susirinkimas, nes susirinkimai planuojami taip, kaip veikia programinė įranga, tai yra augančiai – 15 minučių, 30 minučių ar valanda. Juk neplanuojami aštuonių valandų susitikimai su Outlook. Taip nebūna. Net nežinau, ar tai įmanoma. Gali būti 15 minučių, 30 minučių, 45 minutės ar valanda. Ir mes esame linkę užpildyti tą laiką net tada, kai reikalai turi judėti labai greitai.

Taigi vadovai ir susirinkimai yra dvi didžiausios bėdos šiuolaikiniame versle, ypač biuruose. Jie neegzistuoja už biuro ribų. Taigi aš turiu kelis pasiūlymus, kaip pataisyti šią situaciją. Ką galėtų vadovai daryti – protingi vadovai – ką jie galėtų padaryt, kad biuras būtų palankesnė aplinka darbui, kad tai būtų patogiausia vieta darbui? Kad žmonės pradėtų sakyti: „Kai aš tikrai noriu atlikti kokį rimtą darbą, einu į biurą.“ Nes biurai yra gerai aprūpinti reikmenimis, viskas, ko reikia darbuotojams, yra ten, bet žmonės nenori eiti ten dirbti, kaip tą pakeisti? Turiu tris pasiūlymus, kuriais su jumis pasidalinsiu. Turiu dar tris minutes, taigi šio laiko visiškai pakaks.

Mes visi esam girdėję apie neformaliuosius penktadienius. Nesu tikras, ar žmonės vis dar tai daro. Bet įsivaizduokite nekalbėjimo ketvirtadienius. Kaip jums – išsirinkim vieną mėnesio ketvirtadienį, padalinkime dieną pusiau ir tarkim popietę – aš palengvinsiu sąlygas. Tik vieno ketvirtadienio popietę. Pirmojo mėnesio ketvirtadienio – tik popietę – niekas biure negali vienas su kitu kalbėtis. Tik tyla ir tiek. Ir paaiškėtų, kad daugybė užduočių ir darbo būtų įvykdyta, jei niekas nekalbėtų. Tada žmonės ir atlieka darbus, kai niekas jų netrukdo, kai niekas jų nepertraukinėja. Duoti žmogui keturias nepertraukiamo laiko valandas yra geriausia dovana, kokią galima kam nors suteikti darbe. Tai geriau nei kompiuteris. Tai geriau nei naujas monitorius. Geriau nei nauja programinė įranga, ar bet kas kita, ką žmonės dažniausiai naudoja. Keturios tylios valandos biure būtų neapsakomai vertingos. Jei pabandytumėte, manau, kad sutiktumėte su manimi. Ir galbūt būtų įmanoma tai daryti dažniau. Galbūt kas antrą savaitę, ar kiekvieną savaitę, kartą per savaitę popietėmis niekas su kitais nesikalba. Suprasite, kad tai tikrai veikia.

Kitas dalykas, ką galima išbandyti, tai pasikeitimas nuo aktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo – gyvai, veidas į veidą, patapšnojimo per petį ir pasisveikinimo, susirinkimų – pakeisti tai į pasyvesnį bendravimą naudojantis el. paštu ir žinutėmis, ir panašiais dalykais. Kai kurie žmonės gali sakyti, kad el. laiškai taip pat trukdo, žinutės irgi ir kiti panašūs dalykai labai blaško dėmesį, bet jie tai daro jūsų pasirinktu laiku. Galite išsijungti savo el. paštą, bet negalite išsijungti savo viršininko. Galite paslėpti žinutes, negalite paslėpti vadovo. Galite atidėti tuos dalykus į šalį ir būti trukdomas jūsų pačių pasirinktu laiku, tada, kai padarote pertrauką ar užbaigiate užduotį. Nes darbas, kaip ir miegas, vyksta fazėmis. Taigi, susitrukdžius tarsi pradėsite daryti tam tikrą darbą iš naujo, tada vėl nustosite jį daryti, tada galbūt jums prireiks pasitikrinti el.paštą ar žinutes. Nors yra tikrai labai nedaug dalykų, kurie yra tokie skubūs, kad į juos turėtų būti reaguojama nedelsiant. Taigi, jei esate vadovas, pradėkite raginti darbuotojus dažniau naudoti žinutes ir el.paštą ir kitus dalykus, kuriuos juos gaunantys žmonės galėtų šiek tiek atidėti, kol galės pačių pasirinktu laiku į tuos dalykus reaguoti.

Paskutinis mano pasiūlymas yra toks – jei artėja susirinkimas ir jūs turite galios, tiesiog panaikinkite tą artėjantį susitikimą. Šiandien penktadienis – taigi pirmadienį dažnai žmonės turi susirinkimus. Tiesiog atšaukite jį. Nesiūlau jo perkelti. Turiu omeny, tiesiog ištrinti iš atminties, panaikinti. Ir pamatysite, jog viskas bus gerai. Visos tos diskusijos ir nutarimai, kuriuos jūs manėte, jog reikia padaryti būtent tuo metu pirmadienį 9:00, tiesiog pamirškite apie tai, ir viskas bus gerai. Žmonės turės laisvesnį pirmadienį, jie galės pagalvoti, ir jūs suprasite, kad visų tų dalykų, kuriuos manėte, kad reikia atlikti, iš tiesų visai nebūtina daryti.

Taigi tai yra trys greiti pasiūlymai, kuriuos norėjau jums pristatyti, pagalvokite apie tai. Tikiuosi, jog kai kurios iš šių idėjų buvo bent jau pakankamai provokuojančios vadovams, viršininkams ir savininkams, ir organizuojantiems, ir kitiems žmonėms, kurie yra atsakingi už kitų darbuotojų darbą, pamąstyti ir šiek tiek atsileisti, suteikti žmonėms daugiau laiko darbams atlikti. Manau, jog galų gale tai atsipirks.

Jason Fried kalba TED konferencijoje:

Išvertė: Kamilė Gabnytė

Parašykite komentarą