Aušra Narbutaitė–Jorgensen: lyderiauti – tai pirmiausia bendradarbiauti

Aušra Narbutaitė–Jorgensen

Jauna ir guvi geografijos ir kūno kultūros mokytoja Aušra Narbutaitė-Jorgensen gimtuosiuose Molėtuose padarė tikrą revoliuciją: provincijos mokyklą ji pavertė fantastiška gimnazija. Veikli moteris buvo išrinkta Metų mokytoja, o vėliau netgi apdovanota garbingu LDK Gedimino ordino medaliu. Po dvylikos vadovavimo gimnazijai metų, A. Narbutaitė-Jorgensen nutekėjo į Daniją, kur kartu su savo vyru, fizikos ir matematikos mokytoju, jau penktus metus augina sūnelį Adamą. Apie praeities pasiekimus ir dabarties iššūkius, apie švietimo sistemų skirtumus Danijoje ir Lietuvoje, apie tai, ko mūsų tautai vertėtų pasimokyti iš svečios šalies, „Lyderių laiko“ pokalbis.

Ką veikėte iki tapdama tuometinės Molėtų 2-osios vidurinės mokyklos direktore? Kaip atsidūrėte šioje mokykloje?

Aš šią mokyklą baigiau. Be to, mano mama joje dirbo mokytoja.

Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU), baigusi geografijos ir kūno kultūros studijas, trumpai dirbau 31-oje Tuskulėnų mokykloje. Vėliau mane pasikvietė VPU Geografijos katedra padirbėti laborante. Tačiau net dirbdama universitete buvau arčiau mokyklų: drauge su a.a. doc. Rimantu Krupicku įkūrėme neakivaizdinę geografijos mokyklą, kurioje mokinius stengėmės mokyti kitaip. Nuo tada pirmą kartą pradėjome organizuoti ir respublikines geografijos olimpiadas. Tačiau po trejų metų darbo grįžau į Molėtus dirbti geografijos ir kūno kultūros mokytoja Molėtų 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Padirbėjau metus ir Švietimo skyriaus vedėjas Valentinas Stundys man pasiūlė vadovauti šiai mokyklai. Po ilgų išsisukinėjimų sutikau. Man tai buvo labai didelis iššūkis. Juk tuo metu tebuvau 29-erių.

Kodėl kilo noras tapti mokytoja? Gal tai buvo mamos įtaka?

Mano giminėje yra daug mokytojų. Mama buvo istorijos mokytoja, jos sesuo – taip pat. O kita teta – tautosakininkė lituanistė. Taigi augant mane supo daug švietimo žmonių, tad ir mokytojo specialybė visuomet buvo artima.

Ką mokytojaudama stengėtės perteikti savo mokiniams, ko išmokyti?

Man buvo labai svarbu ne vien išdėstyti dalyką, bet kad vaikams būtų gera ir įdomu pamokose. Mėgau juos mokyti truputį kitaip: vesdavau į ekskursijas, turistinius žygius. Mačiau, kad ir vaikai išvykų dėka išmoksta ir supranta dalykus kitaip, kai juos pamato, pačiupinėja patys. Tai buvo natūralus mokymasis, o ne iš knygų. Kitokie tampa ir tarpusavio santykiai ne tik su mokiniais, bet ir tarp mokytojų. Žmonės keičiasi, kitaip pažįsta save ir gyvenimą. Jie tampa stipresni ir išmintingesni.

Tapusi direktore taip pat vedžiau pamokas, turėjau netgi auklėjamąją klasę. Ir tuomet neatsisakiau netradicinių mokymo formų. Organizuodavau netgi „miško mokyklą“. Trims dienoms su visa mokykla, virš 200 mokinių (išskyrus, egzaminus turinčius), išeidavome į turistinį žygį ir gyvendavome miške. Ten vykdavo ir visų dalykų pamokos! Tiesiog į mišką persikeldavo mokykla su savo specialiu tvarkaraščiu. Vykdavo dvigubos pamokos, daug integruotų ir jokių pažymių! Mokėmės gyventi miške, gamtoje: miegodavome palapinėse, maistą gamindavomės ant laužo. Mokinai labai tai vertino ir mėgo. O kiekviena tokia mokykla būdavo vis kitoje rajono vietoje, vis prie kito ežero.

1992-aisiais tapusi mokyklos direktore pradėjote mokyklos veiklos kaitą gimnazijos įkūrimo link. Kokia buvo toji kaita ir kaip Jums sekėsi?

Atėjus nepriklausomybei atsirado daug naujų galimybių. Kituose Lietuvos miestuose palengva pradėjo kurtis gimnazijos. Tuomet pagalvojau, kodėl ir Molėtų provincijos vaikai negalėtų turėti savo gimnazijos.

Pirmiausiai pakeitėme mokymo planą. Vaikai galėjo pasirinkti pamokų skaičių, profilį, mokytis daugiau kalbų vienu metu ir pan. Mokiniai buvo labai tuo patenkinti. Vėliau įsijungėme į įvairius tarptautinius projektus.

Bendradarbiaudama su Danijos mokytojais keletą metų mokykloje vykdėte tarptautinį eksperimentą „Psichologinio klimato gerinimas mokykloje“. Koks tai buvo eksperimentas ir kokie jo rezultatai?

Pirmiausiai atlikome tyrimą, norėdami išsiaiškinti, kokios problemos yra mokykloje. Pastebėjome, kad mokiniai didžiausią pažangą daro tuomet, kai mokykloje yra geras mikroklimatas. Su mokytojais, analizuodami tyrimo rezultatus, pastebėjome, kad vaikai labiausiai bijo vertinimo. Būtent dėl jo tarp mokinių ir mokytojų kyla daugiausiai nesusipratimų, konfliktų. Galvodami, ką daryti, kalbėjomės ir su mokiniais, ir su jų tėvais, o danų konsultuojami mokytojai rašė naujas mokymo programas.

Pirmiausia išmokėme 1 ir 2 klasių mokinius įsivertinti patiems save. Iš pradžių mokytojai jiems tik klaidas pažymėdavo, rašydavo rekomendacijas ir vertindavo žodžiu, o vėliau patys vaikai save įsivertindavo pažymiais. Mums nebereikėjo net pažymių knygelių! Atsisakėme ir atsakinėjimo žodžiu prie lentos, kai kitos Lietuvos mokyklos dar vis taikė šį metodą.

Nuo tada Molėtų mokykloje mokymas tapo visai kitoks. Keitėsi absoliučiai viskas: nuo darbo metodų, pamokų planavimo iki mokytojo ir mokinio vaidmens. Be to, pakeitėme ir tėvų susirinkimų formas. Pas mus jie vykdavo trikampio principu, kuomet su dalyko mokytoju kalbasi tėveliai ir vaikas. Tokius susirinkimus pradėjome organizuoti pirmieji Lietuvoje, o dabar tai daroma ir kitose mokyklose.

Manau, šis mokyklos eksperimentas buvo labai sėkmingas, visi jį labai gerai įvertino. Dabar tokių pavydžių esama daug, tačiau tuo metu mes jautėmės labai vieniši. Pamenu, kaip žmonės baimindavosi vien to žodžio „reforma“, o man, atvirkščiai, norėjosi, kad toji reforma dar sparčiau vyktų.

Minėjote, kad dėl reformos pasikeitė mokytojo vaidmuo, patikslinkite, kaip jis pasikeitė?

Mokytojas vaikui tapo konsultantu, o ne nurodinėjančiu visažiniu. Atsirado tarimasis, bendradarbiavimas, konsultavimas. Vaikai netgi anonimiškai vertindavo mokytoją, jo mokymo metodus, pačią pamoką. Vėliau mokytojai anketas galėdavo paanalizuoti, atsižvelgti į mokinių pasiūlymus.

Eksperimente dalyvavę vaikai ir mokytojai turėjo vieną bendrą tikslą – geriau išmokti.

Taigi eksperimento tikslas buvo pasiekti, kad mokiniams rūpėtų ne įvertinimas, o žinios?

Ne visai. Pagal mūsų mokyklos vertinimo sistemai taikytą Bloom’o taksonomiją, žinios nebuvo taip svarbu, nes vaikas jas gali tik atkartoti. Labiau svarbūs buvo visi kiti procesai: analizė, sintezė, įvertinimas ir daugelis kitų, o su žiniomis buvo tik dirbama. Be to, stengėmės išmokyti vaikus bendradarbiauti, todėl jie labai daug dirbdavo grupėse.

O pažymys trimestro gale būdavo vedamas taip: mokytojas su vaiku susėda ir aptaria, koks yra jo lygis. Pas mus niekas pažymių nesitaisydavo. Vadovavomės principu „mokykla, o ne taisykla“. Vaiko aktyvumas, bendradarbiavimas su kitais mokiniais taip pat būdavo svarbus mokymosi lygio įvertinimui.

Ar būti mokyklos, švietimo lydere Jums buvo sunki užduotis?

Taip, sunki, bet aš nesusireikšminau, nes dirbau ne dėl posto. Dirbant ir su vaikais, ir su mokytojais lyderystė yra labai reikalinga. Tačiau man buvo svarbu lyderiauti bendradarbiaujant. Taip ir bandžiau dirbti.

Kas yra lyderystė švietime, Jūsų požiūriu, ir koks turėtų būti švietimo lyderis?

Lyderystė – tai žmonių įtraukimas į naujas veiklos rūšis, naujus darbus ir naujas idėjas. O švietimas lyderiui turi duoti naujas vertybes. Lyderis be vertybių – ne lyderis.

Švietimo lyderis turi būti stiprus žmogus, mokėti glaudžiai bendradarbiauti, sutelkti visus dirbti bendrai idėjai. Pati idėja turi būtinai duoti kažką gero žmonėms, juk dirbti vien dėl idėjos –beprasmiška. Labai svarbu pasiekti rezultatą. Žinoma, darbo procesas irgi turi būti ne juodas, bet grįstas vertybėmis, žmonių supratimu.

Lyderiavimas, iš tikrųjų, yra labai sudėtingas dalykas.

Ar Molėtų gimnazija Jūsų vadovavimo laikotarpiu išugdė lyderių?

Tikrai taip. Daug gerų lyderių įvairiose srityse. Kiti, nors darbuose ir nepasiekė karjeros aukštumų, tačiau save vertina, o tai kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai svarbu. Dauguma gimnazijos vaikų yra komunikabilūs, geba dirbti komandoje – tai jiems tikrai pravers.

Gimnazijai vadovavote iki 2004-ųjų. Kur Jus gyvenimas nubloškė po to?

Po to daugiau nei metus dirbau Molėtų gimnazijoje geografijos mokytoja. Vėliau ištekėjau ir išvažiavau gyventi pas vyrą į Daniją.

Ką šiuo metu veikiate Danijoje? Gal pratęsėte savo pedagoginę veiklą?

Ne, dabar moko mane. Suaugusiųjų mokykloje labai intensyviai mokausi danų kalbos. Tačiau vargu, ar turėsiu galimybių Danijoje dirbti pedagoginį darbą, nes niekuomet neišmoksiu kalbos taip gerai, kaip tos šalies mokytojui reikėtų. Tačiau tikiuosi ateityje vis dėlto dirbti darbą, susijusį su vaikais.

Kokia Danijoje yra švietimo sistema? Palyginkite su Lietuvos: kuo skiriasi mokyklos, mokiniai, mokytojai?

Lietuvos ir Danijos švietimo sistemos iš vienos pusės yra panašios, o iš kitos – labai skirtingos. Tačiau problemos, manyčiau, visur tos pačios: vaikų motyvacija, lankomumas. Mokytojai čia taip pat nepatenkinti, kad jau kelinti metai vyksta labai didelė ir sudėtinga švietimo sistemos reforma. Mokyklose keičiama viskas iš pagrindų: programos, mokymo metodai, vertinimo sistema, egzaminai ir t.t. Orientuojamasi į integravimą, profiliavimą, individualizavimą. Danijoje yra labai savarankiškas mokymas, rengiama daug įdomių ir prasmingų projektų.

Kokie tai yra projektai? Pateikite pavyzdį.

Pavyzdžiui, fiziką, astronomiją besimokantys antros klasės gimnazistai Danijoje matuoja, kada ir kokiame aukštyje Saulė yra zenite. Vėliau gamina prietaisus, kuriais viduramžių astronomai šiuos matavimus atlikdavo. O po to važiuoja į Italiją pasižiūrėti, kokius duomenis gaus ten.

Kas Danijos švietimo sistemoje, mokyklose Jums labiausiai patinka? Gal Lietuvos švietimas turi ko pasimokyti?

Danai turi labai gilias tradicijas demokratiško gyvenimo, mokymo, bendradarbiavimo. Čia visai kitokios auklėtojo funkcijos. Lankomumas ir kitos problemos yra ne klasės auklėtojų, o mokyklos administracijos rūpestis. Auklėtojas kviečiasi kitų dalykų mokytojus ir sprendžia, kaip geriau mokyti vaikus, kokius metodus taikyti, o ne rūpinasi drausmės problemomis. Manau, kad taip turi būti ir Lietuvoje.

Turbūt, kai patiems pedagogams nereikia rūpintis auklėtinių drausme, mokytojų ir vaikų tarpusavio santykiai taip pat tampa daug šiltesni?

Taip. Danijoje darbo kultūra yra labai graži. Ir mokytojai, ir mokiniai, ir mokyklos direktorius vieni kitus vadina vardais. Mokyklose santykiai yra visiškai betarpiški, tačiau pagarba žmogui – išlikusi.

O koks Danijoje požiūris į lyderystę?

Danijoje lyderystė, kaip ir karjera, nėra akcentuojama. Sakoma, kad kiekvienas vaikas kažko gyvenime gali pasiekti. Visada pabrėžiama, kad laimingas bus kiekvienas žmogus, jei dirbs savo mėgiamą darbą. O Lietuvoje laimė suvokiama taip – esi laimingas, jei uždirbi milijonus.

Danijoje vaikai yra labai komunikabilūs ir kūrybingi. Jie nuolat skatinami kurti idėjas, kažko ieškoti, kažką nauja daryti, galvoti ir sugalvoti.

Diana RAŠINSKAITĖ

www.lyderiulaikas.smm.lt

2 thoughts on “Aušra Narbutaitė–Jorgensen: lyderiauti – tai pirmiausia bendradarbiauti

  • 2011-12-26 at 2:55 am
    Permalink

    Eina sau, tiek vakarų kartu po pamokų pradiskutuota. Pati geriausia ir beja neabejotinai GRAŽIAUSIA Molėtų gimnazijos direktorė.

  • 2011-05-09 at 9:03 pm
    Permalink

    Pažinojau Aušrą dar studijų metais turistų klube VVPI. Kartu keliauta. Puikus šiltas žmogus. Sėkmės didelės jai ir jos šeimai.

Parašykite komentarą