Petras Vileišis

Petras Vileišis

Ateities Lietuva atsiremia į Lietuvos praeities pamatus, kupinus ženklių ir lemtingų darbų, skaidraus ir pasiaukojančio patriotizmo. Iš tos lemtingos praeities į mus visus žvelgia ryškios Lietuvių tautos asmenybės. Žvelgia ir skatina ugdyti tautos kūrybines ir veiklos galias. Tarp jų Petras Vileišis (1851 m. sausio 25 d. Mediniuose, Pasvalio raj. – 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas.

Gimė laisvų karališkų valstiečių Vincento Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Nuo 1861 m. mokėsi Panevėžyje, 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1874 m. baigė Petrapilio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, įgydamas matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1880 m. baigė Petrapilio Kelių institutą.  Petras Vileišis buvo aukšto išsilavinimo žmogus, talentingas inžinierius, mokėjo graikų, lotynų, vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų, rusų kalbas.

Rusijos imperijoje Petras Vileišis buvo pagarsėjęs aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų tiltams įrengimo žymiausias specialistas. 1883 m. jis išsiunčiamas į Belgiją susipažinti su nauja geležinkelio tiltų statybos technologija, panaudojant kesonus. Per 8 komandiruotės mėnesius išbrokavo pusę belgų parduodamos geležies kiekio, nes ji neatitiko kokybės reikalavimų. Jis nenuolaidžiavo nes žinojo kokių katastrofiškų pasekmių tiltui gali turėti panaudotas nekokybiškas metalas. Daugelis jo pastatytų tiltų sėkmingai atlaikė laiko išbandymus. Už gerą darbą Rusijoje inžinierius 1889 m. apdovanotas ordinu.

Petras Vileišis – aukščiausio ryškumo Lietuvos atgimimo istorinė asmenybė, prieš kurią dera nulenkti galvą ir pagarbiai tarti Jo vardą. Petro Vileišio istorinę reikšmę Lietuvai labai vaizdžiai apibrėžė dr. J.Šliūpas, pasakęs: ”Petro Vileišio nuopelnai Lietuvai milžiniški, ir neklysiu pasakydamas, kad jis yra Lietuvos atgimimo tėvas … Ar mes, gyvieji Lietuvos žmonės, išmanome ir mokame vertinti, kuo Petras Vileišis yra buvęs lietuvių tautai? Kas žino?…”

Petras Vileišis – vienas žymiausių kovotojų už carinės Rusijos uždraustos lietuvių spaudos laisvę, Lietuvos valstybingumo žadintojas ir didžiulė atrama to laikmečio lietuviškajai inteligentijai.  Jis statydamas tiltus užsidirbo nemažą kapitalą, kurio didžiąją dalį paaukojo Lietuvos reikalams. Dirbdamas Rusijoje kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, savo įmonėse įdarbindavo lietuvius darbininkus.

Suprasdamas, kad beraštė tauta pasmerkta išnykti, jis visokeriopai stengėsi pakeisti padėtį, nuosekliai ir nepailstamai siekė šio tikslo. Tam Jis paaukojo didžiulį savo asmeninį kapitalą ir sugebėjimus. Kadangi nebuvo lietuviškų mokyklų, nebuvo lietuviškų vadovėlių, P.Vileišis, lietuviškos širdies skatinamas, ėmėsi rašyti vadovėlius. Norėdamas užpildyti lietuviškos raštijos tuštumą, Petras Vileišis rašė apysakaites, patarimus ūkininkams, vertė į lietuvių kalbą ir išleido užsienio autorių knygutes ūkio klausimais. Petras Vileišis taip pat ir lietuviškos dramos pradininkas. Jis įkūrė pirmą lietuvišką dienraštį “Vilniaus žinios”, kartu su broliu Jonu Vileišiu ir kitais – dienraštį “Lietuvos žinios”, finansiškai rėmė “Aušrą” ir “Varpą”.

Petras Vileišis, vienas pirmųjų Lietuvos verslininkų, verslininkystės ideologų, reikalavo aukštos dorovinės kultūros verslininkystėje, pats rodė pavyzdį. Jis supažindino lietuvių visuomenę su daugybe amatų, diegė naują požiūrį į amatus, pramonę bei žemės ūkį, buvo įsitikinęs, kad nuolat augant gyventojų skaičiui pragyventi iš žemės ūkio bus neįmanoma, teigė, kad vienintelė reali alternatyva – imtis prekybos ir pramonės. Žemės ūkyje Jis siūlė taikyti modernesnius ūkininkavimo metodus, kategoriškai pasisakė prieš žemės valdų skaidymą, smulkinimą, o nuosavybės neliečiamumą laikė vakarietiškos kultūros pamatu. Kalbėdamas apie pinigus sakė, kad: “visame sviete nėra stropesnio ir tvirtesnio darbininko, kaip pinigai … jie atneša naudą dienos ir nakties metu, nežinodami nei atilsio, nei šventės…”. Petras Vileišis 1901 m. Vilniuje įkūrė pirmą lietuvišką pramonės įmonę, 1904 m. – pirmą lietuvišką knygyną, pirmą lietuvišką spaustuvę.

Tačiau iš Rusijos atsivežtas kapitalas, tapęs tautinio darbo materialiniu pagrindu, išseko, nes dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija buvo nuostolingi. Teko akcinei bendrovei „Vilija“ parduoti dirbtuves, Jonui Šlapeliui – knygyną, spaustuvę. 1908 m. su šeima vėl išvažiavo uždarbiauti į Rusiją, kur vadovavo tiltų statybai. Jo padėjėju kurį laiką dirbo inžinierius Steponas Kairys.

Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinosi Lietuvos valstybės atkūrimu. Ne kartą šelpė dailės parodų bei lietuvių kalbos kursų organizavimą, mokyklų steigimą, karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai, rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą.

1921 m. vasario 17 d. grįžo į Lietuvą. Grįžo ligotas, bolševikų apiplėštas, be skatiko kišenėje. Atsivežė tik pažymas apie uždirbtas milijonines sumas, kurias jam privalėjo sumokėti Juodosios jūros geležinkelio bendrovė už atliktus inžinerinius darbus.

Kaune dirbo Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku. 1922–1923 m. buvo Lietuvos susisiekimo ministru Ernesto Galvanausko kabinete. Tik pradėjęs eiti pareigas, susidūrė su lietuvių kalbos nemokėjusiais valdininkais, išplitusiu kyšininkavimu. Puikiai nusimanydamas apie geležinkelius, greitai suprasdavo problemų esmę, sprendimus priimdavo operatyviai, atvirai ir autoritetingai – tuo labai skyrėsi nuo kitų aukštų valdininkų.

Petras Vileišis padarė tai, kas to meto amžininkams atrodė neįmanoma. Jo amžininkai vieningai sutarė, kad Lietuvos atgimimo istorijoje Petras Vileišis buvo centrinis asmuo, ištisa atgimimo epocha.

Rašyti komentarą

Passionate about events industry?